Neseniai perskaičiau apie ponulį iš Niutono, Šiaurės Karolinos, kuris nusišovė, kai jį pažadino šalia jo lovos stovėjusio telefono skambėjimas. Siekdamas ragelio jis per klaidą pagriebė “Smith & Weson” 38 kalibro revolverį, kuris pridėtas prie ausies iššovė. Kaip žino visi save gerbiantys dendžiai, savižudybė yra mirties aristokratė.
Dieviškasis aktas yra galutinis, stilingas malonės ženklas elegancijai atiduotam gyvenimui. Taigi ponulis Šiaurės Karolina pasižymėjo šioje srityje, tiesą sakant, aš skelbiu ji čempionu. Dažnai svarstau, ar nenusišauti iš smalsumo; numirti taip beprasmiškai, nepastebimai palikti beprotį pasaulį; toks širdies gilumoje subrandintas aktas yra didis meno kūrinys. O jei jis atliktas jam nepasirengus - tai šedevras.
Man tai padarė tokį įspūdį, kad nedelsdamas paskambinau savo bičiuliui gangsteriui ir išskubėjau įsigyti meilų 38 kalibro koltą. Aš su juo miegu, jis iki galo užtaisytas (kaip ir aš) ir guli šalia lovos galvūgalyje esančio telefono. Laukiu jūsų skambučių (+44 1714390902). Gera palaikyti ryšį.
Taigi lovoje guli nusivylęs ponaitis Horsley, kuris pakelia dailiai padažytas blakstienas ir išvysta pilką, kaip ir jo pagirios, rytą. Nusivylęs ir nustebęs, kad iš viso atsibūdau, atsižvelgiant į tai, kad vakar prarijau tiek medikamentų, kad jų pakaktų nugalabyti ištisą galvijų kaimenę.
Žinoma, atsibundu su išsipūtusiu kotu. Vėliava visuomet pakelta virš rūmų, kai Karalienė neišvykusi. Jeigu rytais šalia savęs aptinku vienos nakties palydovę, kuria noriu atsikratyti, paprastai jai pasiūlau pasimankštinti su šiuo vėliavos kotu. Susidorojęs su savo erekcija pradedu kalbėti dvasines mantras:
(Gyliai įkvėpiu) "Kiti žmonės yra klaida".(Gyliai įkvėpiu) "Ačiū Dievui, aš ne moteris".(Gyliai įkvėpiu) "Gucci, Gucci, Gucci".
Tada iššoku iš savo rožinio gyvenimo patalų ir skubiai nužvelgiu save veidrodyje. Tai, kaip suprantate, yra kiekvienos dienos svarbiausia akimirka. KARALIUS IR AŠ. Žemėje nepamatysi nieko dailesnio. Rytas yra mielas, tačiau kaip kiekvienas anglas žino, ne parskrendantys paukščiai, o merginos pranašauja pavasarį. Ant stogų krenkščia paukščiai ir aš beveik patenkintas, kad gyvenu.
Šiek tiek pasimankštinu (užsisegu savo rankogalių segtukus, prisidegu cigaretę, pasidarau makiažą) ir tuomet ateina laikas padaryti svarbiausią pasaulyje šios dienos sprendimą. Kaip man apsirengti? Atsisakau nuodėmingos skaisčiai raudonos spalvos (toks blogas aš nesu, o ir atrodyčiau kaip pašto dėžė; jei pernelyg ilgai stovėsiu ant gatvės kampo, žmonės ims kišti laiškus mano burnon), atsisakau vestuvinės baltos spalvos (toks geras aš nesu, be to, atrodyčiau kaip pieno stiklinė) ir apsistoju ties menopauze atsiduodančia rausvai violetine spalva. Žinau savo vietą gyvenime.
Taip išsičiustijęs, pasidabinęs papuošalais ir aksomais, orus ir poetiškas išeinu būti aktoriumi, gelbėti žmonių nuo nuobodybės ir gražinti Londoną. Mano eisena, jei nežinote, yra nestokojantis reikšmingumo ryžtingas liuoksėjimas ir, skendėdamas tobuloje savęs garbinimo pašvaistėje, aš neįveikiamai žirglioju tarp pagarbios baimės apimtų ir pataikaujančių Londono gyventojų. Kodėl, o kodėl gi moterys nealpsta man praeinant pro jas?
Stabteliu pas savo siuvėją užsisakyti naują kostiumą, o gal dešimt (Londonas yra taip pavargęs nuo mano garderobo) ir dėl to mane apima tokia kilni nuotaika, jog elegantiškai nusižeminu tam, kad nugalėčiau. Aš įdedu dešimt pensų į suskretusią benamio kepurę. Ir išsiimu iš jos svarą. Tačiau aš nepaimu jo parduodamo benamių paramai skirto žurnalo - aš tai juk turiu namus.
Ir tuomet traukiu į Ritzo viešbutį priešpiečių. Jei turime kentėti, tai kentėkime su užmoju. Prasimanytąjį svarą įspaudžiu į šilkinę gerojo durininko ranką (kaip ir ponulis Robinas Hudas, aš tikiu turto perskirstymu) ir drožiu į pokylių salę, kurios baldai mane beveik priverčia pasijusti vargeta. Beveik.
Mano pakviestas svečias, gerdamas vyną, kurio pavadinimo nesugebėtų ištarti, ką jau kalbėti apie jo įpirkimą, bando pateikti padavėjui užsakymą taip, tarytum visą gyvenimą tik tai ir tedarė. O aš geriu šventą vandenį, nes turiu į tai teisę (Dievas tikriausiai kartais įsivaizduoja, kad jis yra Sebastianas), be to, aš mėgstu pradėti dieną oriai.
Mano susitikimas yra varginantis, tikrai būtų buvę baisiai nuobodus, jei būčiau į jį neatėjęs. Pasirengiu išeiti ir atsiprašau teisindamasis mano pradedamu justi lytiniu troškimu, kuris netrukus turi būti išlietas vietiniame viešnamyje. Mano svečias padaro klaidą paprašydamas leidimo prisijungti, šį prašymą aš mandagiai, bet tvirtai atmetu. Per daug draugelių sugadina viešnamį.
Svajoju apie ištaigingus buduarus, kuriuose pasaulio siaubas pranyksta erotiškumo rūke ir aš esu gyliai palaidotas geidulingumo bedugnėje. Tačiau viskas užsibaigia sukčių irštvoje, kurioje nuo manęs nulupa 20 svarų sterlingų. Ak, koks vertybių nuosmukis.
Matau merginą. Ji atsistoja ir artėja prie manęs tarytum siaubo pasaka apie dvi krūtis, paskui kurias po dešimties minučių seka likusios jos kūno dalys. Jos veidas trykšta palankumu deformacijos procesui, kastuvo formos rankos nukarusios ligi kelių. Įsivaizduoju jos orgazmą: majonezas to dar nėra matęs, o pamatęs tuoj pat virstų lydytais taukais. Aš sutinku su požiūriu, kad kekšė niekada negali būti pernelyg vargana ar stora, bet su šia kaliause netgi man reikėjo kažko daugiau negu vandens.
Pradžioje į darbą jį paleidžia burną, tikriausiai todėl, kad, vadovaudamasi savo žiniomis apie mano savimeilę, norėjo apsaugoti mane nuo nėštumo (kito paaiškinimo tam nerandu, juk du kartus AIDS neužsikrėsi, ar ne?). Po to atsigula ant nugaros pasvajoti apie dangiškus migdolus. Sužadintas savo ilgos, grakščios formos aš priartėju prie lovos. Žinau, kad tai bus greitukas. Užsiropščiu ant jos.
"Juk tai ilgai neužtruks?"
Likusį vakarą praleidžiu kitur. Noriu pasakyti - kitoje vietoje. Ilgiau to pakęsti negalėjau. Vis dėlto nuosaikumas yra gyvenimo yda. Suvartojau didelę gydomųjų preparatų dozę ir kraujo apykaitai maloniai įsišėlstant džiugiai šypsojausi savo atvaizdui veidrodyje. Argi aš nesu skoningiausias dieviškojo kūrinio pavyzdys? Aštuntasis pasaulio stebuklas? Akkkkkk. Diena pasibaigė taip, kaip ir prasidėjo. KARALIUS IR AŠtriakotis.
© Sebastian Horsley
Iš anglų k. vertė Rimas Zakarevičius
Šiuo adresu [email protected] jūs galite rašyti savo komentarus autoriui. Kadangi Sebastianas dar neišmoko lietuviškai, reikėtų juos rašyti angliškai.
O jei norite daugiau sužinoti, kas yra Sebastianas Horsley, skaitykite čia. http://www.omni.lt/?rask$9359_16011$z_87630
