Ar kada nors pagalvotumėte, kad gyvenate pagal scenarijų? Kad esate priklausomi nuo prisilietimų? Štai, manome, kad gimėme po laiminga žvaigžde, o pasirodo esama tik varlės išnara.
Žmonės gimsta „princais“ ar „varlėmis“?
Įprastai visi žmonės gimsta sveiki, su nuostata „Aš sveikas – tu sveikas„. Iš prigimties kiekvienas sugeba ir moka išgyventi bei prisitaikyti gamtoje, pasiekti harmoniją savyje, su aplinkiniais asmenimis“.
Žmogaus nesidomėjimą kažkuo, apatiškumą bei blogas savybes nulemia ne jo vidus. Visa tai lemia aplinka, nes paprastai žmogus gali ir geba pasirūpinti savimi, džiaugtis, gyventi laimingai ir sveikai. Tačiau dėl išorinių neigiamų veiksnių, iš būsenos „Aš sveikas – tu sveikas“ žmogus gali pereiti prie stadijų „Aš sveikas – tu nesveikas“, „Aš nesveikas – tu sveikas“ arba „Aš nesveikas – tu nesveikas“. Vadinasi, psichinė negalia atsiranda ne iš žmogaus vidinio pasaulio, bet kyla dėl išorinių aplinkybių. Būtent tokią teoriją pateikia vieni psichoterapeutai.
Tačiau kiti, anaiptol, mano priešingai. Tarkime, Amy ir Thomas Harrisai pateikė pasauliui atvirkštinę teoriją. Jie teigia, jog žmonės gimsta „Aš nesveikas – tu sveikas“ būsenoje. Kaip priešprieša ankstesnei teorijai, kuri teigia, jog visi žmonės gimsta „princesėmis ir princais“, Harrisai mano, kad visi žmonės gimsta „varlėmis“, t.y. žmonės iš prigimties yra suvaržyti ir todėl negali, nesugeba ir net nenori gyventi adekvačiai be nuolatinio autoriteto ir civilizacijos.
Scenarijaus reikšmė
Pasirodo, mūsų gyvenime esti ne vien scenarijai, kurie rašomi pjesėms, spektakliams, filmams ar kitiems meno kūriniams. Mes patys savyje kuriame scenarijus, kuriais vadovaujamės nuo pat mažumės neribotą laiką. Kartais paaukojame tam visą gyvenimą, tačiau per vėlai suprantame, kad „vaidinome“ ne pagal mums tinkantį, priimtiną, mielą širdžiai scenarijų. Pamėginkime išsiaiškinti „scenarijaus“ prasmę.
Scenarijus – sudėtingas, periodiškas, tačiau nebūtinai nuolat besikartojantis veiksmų derinys. Jo objektas yra „pasirodymo“ įgyvendinimas ir tobulinimas tuo pat metu.
Scenarijų teorija yra sprendimų teorija, kuri yra paremta įsitikinimu, jog žmogus nuo pat vaikystės kuria sąmoningus planus, kurie jų gyvenimus paverčia į „atskleistą knygą“, „atviras duris“, t.y. jų gyvenimų eiga tampa lengvai nuspėjama kitiems. Toks gyvenimo planavimas vadinamas scenarijumi, kuris turi pradžią, eigą ir, be abejonės, pasekmes.
Teatrališkai kalbant, žmogaus gyvenimo scenarijus yra paremtas Aristotelio dramos principais – prologas, kulminacija ir atomazga.
„Tamsusis“ scenarijus
Tragiškus scenarijus, tokius kaip savižudybė, priklausomybė nuo narkotinių medžiagų ar neišgydomas psichinis sutrikimas (maniakinė depresija, šizofrenija), lemia ne liga, o klaidingas scenarijaus formavimasis.
„Tamsusis“ scenarijus yra vadinamas hamartiniu scenarijumi. Žmonių, kurie laikosi šio gyvenimo scenarijaus, visos egzistencijos pagrindas yra tamsa. Jie nepajėgia gyventi savarankiškai, todėl tegali sekti kažkieno nurodymus ar besąlygiškai paklusti kitų įsakymams.
Tokie žmonės savanoriškai save naikina, griauna, žemina ir, kas keisčiausia, dažniausiai per visą gyvenimą nepraregi ir nesupranta, kad tai yra blogai. Tokių gyvenimo scenarijų pavyzdžiai: chroniškas alkoholizmas, priklausomybė nuo kitų psichotropinių medžiagų, visą gyvenimą trunkanti depresija, kuri baigiasi savižudybe, beprotybė.
Trys pagrindiniai žmonių vaidmenys
Kad scenarijus būtų „suvaidintas“, reikalingi tam tinkami „aktoriai“. Tad ir gyvenimo scenarijuose yra aptinkami trys vaidmenys, kurie atspindi žmonių elgesį. Transakcinėje analizėje šie vaidmenys vadinami blokais:
1. Suaugusiojo ego;
2. Tėvo ego;
3. Vaiko ego.
Žmogaus ego būseną galima nustatyti remiantis tokiais veiksniais:
1. Stebimo asmens elgesiu;
2. Emocine stebėtojo reakcija;
3. Stebimo asmens nuomone.
Kartais tampa sunku nustatyti teisingai ego būseną, nes žmonės yra linkę vaiko ir tėvo ego paslėpti ir sužaisti taip, jog aplinkiniams atrodo, kad tai suaugusiojo ego. Pvz.: vyras paklausia žmonos „Kodėl vakarienė dar neparuošta?“. Šiuo atveju painu suprasti, kuris vaidmuo yra pasitelktas, todėl galimi variantai būtų du:
1. Vyras yra apimtas suaugusiojo ego būsenos. Jis tiesiog teiraujasi žmonos, balsas ir tonas bei veido išraiška – ramūs.
2. Vyras yra apimtas tėvo ego būsenos. Jis priekaištauja žmonai, kodėl ši dar nėra paruošusi vakarienės. Vyro tonas ir antakiai pakelti.
Prisilietimų svarba
Mūsų gyvenimus palaiko įvairūs gyvybės šaltiniai. Kad išgyventi, mums reikalingas vanduo, maistas, atitinkamos gyvenimo sąlygos. Bet turbūt retas pagalvotų, jog mums žūtbūtinai reikalingi prisilietimai.
Prisilietimas – ypatinga stimuliacijos forma, kurios individas gali sulaukti iš kitų. Apsikeitimas prisilietimais yra būtinas išgyvenimui ir tai yra viena svarbiausių žmonijos veiklos rūšių. Jų trūkumas kenkia tiek fizinei, tiek psichinei ar emocinei žmogaus būsenai.
Skiriamos dvi prisilietimų rūšys: fiziniai ir verbaliniai prisilietimai. Pirmajam priskiriami rankos paspaudimai, apkabinimai, paglostymai, masažai, bučiniai, glamonės ir kiti. O verbaliniais prisilietimais vadinami pagyrimai, pripažinimai, pasiteiravimai, pvz.:
A.: Laba diena.
B.: Labas.
A.: Kaip gyveni?
B.: Neblogai. O tu?
A.: Gerai. Ką gi, pasimatysime tuomet.
B.: Taip, pasimatysime. Sudiev.
Reikėtų pastebėti, kad verbaliniai prisilietimai gali būti ir nemalonūs: „eik velniop“, „dink man iš akių“, „prasmek skradžiai“ ir kiti. Kartais, žmonės negalėdami gauti teigiamo ar neutralaus, ieško bet kokio, ir pasitenkina neigiamu prisilietimu.
Kai kurių žmonių tėvo ego neleidžia priimti atviro ar tiesaus pripažinimo, laukdamas ir norėdamas gauti jį užmaskuota, užšifruota ir ne tokia atvira forma. Nors toks pripažinimas būna malonus ir nepiktybinis, visgi gavus „paprastesnį“ prisilietimą, žmogus kartais gali nuliūsti ar įsižeisti.
Štai keletas pavyzdžių:
1. Vyras pasako moteriai komplimentą, jog jos gražios akys, kojos, plaukai ar krūtinė. Tačiau moteris to komplimento nepriima, traktuodama jį kaip seksualinio priekabiavimo ženklą.
2. Vyras pasako moteriai komplimentą, jog ji gražiai dainuoja, mezga, skaniai gamina. Moteris komplimentą lyg ir priima, tačiau viduje įsižeidžia, nes vyras nepastebėjo ir (ar) nepagyrė naujos palaidinės.
Antroje šių straipsnių ciklo dalyje aptarsime „prakeikimus“, „burtininkus“, „gerąją ir blogąją magiją“.
