Dažniausiai yra klausiama: „Kodėl? Kas paskatino?“ Vėliau seka patys banaliausi atsakymai, kurie suprimityvina tokį pasirinkimą: nelaiminga meilė, neteko darbo, patyčios mokykloje. Tokie svarstymai labiau pateikia pasiteisinimus, paremtus emocijomis, o ne visų trokštamą atsakymą. Savižudžio problema turi būti orientuota ne į klausimą „Kodėl nusižudė?“, kadangi tokio žmogaus pasirinkimas natūraliai mus turi nukreipti į žmogaus egzistencinę laikyseną, apie kurią savaime sudėtinga ką nors postuluoti, nes ji yra uždara išorei. Įdomu, kaip egzistencijos uždarumas žmoguje reiškiasi? Šis klausimas mus nublokštų į filosofinius svarstymus, tačiau galime apsiriboti ir kasdiene kalba. Nė vienas iš mūsų, kad ir kokiame intymiame santykyje su kitu būtume, negalime kategoriškai teigti, jog suprantame, ką žmogus mums bando pasakyti, kadangi jo mąstymas uždarytas jame pačiame, į kurį įeiti mes, būdami išorėje iš to žmogaus perspektyvos, negalime. Kalba nėra tiksliausias tarpininkas tarp žmonių, tačiau ji žmonėms yra vienintelė priemonė bandyti vienas kitą pasiekti. Tad spręsti, kodėl kitas nusižudė, ironiškai pabrėžiant, jog dėl meilės ar patyčių, yra per daug drąsu ir netikslu, tai suprimityvina žmogaus tuometę vidinę būseną.
Jeigu atrandama savižudžio palikta žinutė: „Buvo įdomu pasižiūrėti, kas yra anapus“, kyla pasipiktinimas dėl žmogaus nekantrumo: juk galiausiai mūsų visų laukia gimininga pabaiga – mirtis. Tačiau tai mums gali suponuoti, jog prie šio fenomeno, visų pirma, reikia prieiti per patį savižudžio mąstymą. Savižudybė tėra pripažinimas, jog nėra verta gyventi, o tai verčia mus svarstyti ne kodėl žmogus nusižudė, bet kodėl gyvenimas neturi vertės, kodėl jis neatrodo vertingas pats savaime? Toks svarstymas pabrėžia, jog šis pasirinkimas vis dėlto yra viena iš formų kovoti su gyvenimu. Tai tokia forma, kurioje iš tiesų nėra laimėtojų ir kuri kelia aplinkinių žmonių pasipiktinimą bei nesupratimą ar abejingumą. Tačiau šis pasirinktas protestas gali brėžti aliuziją į Sizifo darbą, iš kurio tokiu būdu bandoma išsivaduoti. Kartu jis skatina svarstyti ne tik kas vyksta su gyvenimu ar su žmonėmis, kurie tai pasirenka, tačiau kas vyksta su visais žmonėmis apskritai.
Kadangi savižudybė yra pripažinimas, jog gyvenimas nėra vertas gyventi, ir tuomet kvestionuojame, kodėl jis nėra vertas gyventi, galime svarstyti, kas kuria mūsų gyvenimą? Veikiausiai neatsiras tas, kuris nesutiktų, jog gyvenimas kuriamas paties žmogaus. Nors žmogus, kaip minėta anksčiau, yra uždaras išorei, kartu jis yra socialinis gyvūnas. Natūraliai kyla mintis, jog tai skamba paradoksaliai, tačiau niekas nesakė, jog žmogus yra lengvai suvokiama būtybė. Jos sudėtingumas bei paradoksalumas yra kartu ir jos žavumas. Dėl socialumo, naudos, saugumo pojūčio žmonės kuriasi į bendruomenes, taip kooperuodamiesi bendrai kurti gyvenimą. Atrodytų, jog tokia struktūra turėtų būti orientuota į gerovės puoselėjimą, tačiau, jai būnant kiek iškrypusiai, jos viduje pasirodo svetimumo, atsiribojimo, abejingumo reiškiniai. Išlenda tokie bruožai kaip atsakomybės nusimetimas nuo savo pečių teigiant, jog kito žmogaus gyvenimas ar jo pasirinkimas negyventi nėra mano tragedija. Tačiau ar kito žmogaus, kuris nėra šeimos narys ir nepriklauso draugų grupei, gyvenimas iš tiesų toks tolimas, kaip kai kurie yra įsitikinę? Įmanoma, kad jis – arčiau, negu atrodo. Jeigu savižudybė yra gyvenimo protestas, o gyvenimą kuriame mes patys, tuomet esame atsakingi ir už tai, kokį gyvenimą kuriame ir kaip jis paveikia šalia esantį.
Klausiant ir mąstant apie pačią savižudybę, mūsų atsakymas turi orientuotis ne į meilės problemas ar kitus reiškinius, už kuriuos nesijaučiame atsakingi ir nuo kurių stengiamės atsiriboti, o į mus pačius. Mūsų pačių buvimas yra savaime uždaras, būtent dėl to reikia ne dar labiau atsitraukti nuo kito, o ieškoti būdų, kaip prie kito priartėti bei surasti ryšį su juo. Galite klausti, kokia prasmė ieškoti to ryšio, jeigu buvo konstatuota, jog esame uždari? Prasmė yra ne pats ryšio suradimas, o bandymas jį atrasti, kadangi visi esame paliesti gimimo įvykio, nors ir individualaus. Tas įvykis gali sukelti empatijos jausmą, kuris pastatytų tiltą tarp kiekvieno žmogaus. Šioje vietoje galime prisiminti filosofo Emmanuelio Levino pamėgtą sentenciją, kuri skatina pamatyti kito žmogaus etinį veidą: „Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš – daugiau negu kiti.“
