„Guboją“ esame pratę matyti ir girdėti kaip organizaciją, skatinančią kultūrinę neįgaliųjų integraciją, rengiančią įvairaus pobūdžio neįgaliųjų festivalius, kitus kultūrinius renginius. Vis dėlto nepriklausomas gyvenimas – daugiau nei vien tik kultūrinė įtrauktis, todėl diskutuoti pasiūlyta keliomis neįgaliesiems itin aktualiomis temomis.
Prisideda prie studijų prieinamumo
Kaunietis Martynas Vitkus – be kelių dienų Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) socialinio darbo magistras. Šiame universitete jis taip pat baigė gretutines informatikos studijas. Martynas turi regos ir judėjimo negalią, bet tai netrukdo jam gyventi aktyviai ir įdomiai, dalyvauti įvairių nevyriausybinių organizacijų veikloje, daug keliauti.
Pasakodamas apie savo studijas Martynas sakė, kad, kaip ir kiti studentai, naudojasi kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu, tik šie įrenginiai turi specialią programinę įrangą, balsu nuskaitančią tai, kas rodoma ekrane. „Dėstytojas duodavo užduotį wordo formatu, o aš kompiuteriu parašydavau atsakymus arba kitaip aprašydavau tai, ko reikalaudavo užduotis“, – pasakoja Martynas.
Vos pradėjęs studijuoti jaunuolis įsijungė į universiteto studentų atstovybės veiklą, siekia, kad būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos neįgaliesiems studijuoti ne tik VDU, bet ir kitose aukštosiose mokyklose. M. Vitkus kartu su Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių ekspertu prof. Jonu Ruškumi rengia seminarus aukštųjų mokyklų administracijos atstovams. Profesorius paprastai veda teorinę dalį, Martynas – praktinę.
Anot M. Vitkaus, vis dar dažna situacija, kai negalią turintis žmogus renkasi studijas ne pagal tai, kas jam patinka, o pagal tai, kaip jo poreikiams pritaikyta viena ar kita aukštoji mokykla, o šitaip neturėtų būti. Jaunuolio įsitikinimu, VDU savo lankstumu ir infrastruktūra, ko gero, yra labiausiai prisitaikęs priimti neįgalius studentus. Nuo kauniečių stengiasi neatsilikti Vilniaus universitetas, neseniai priėmęs 5 metų negalios strategiją, tačiau kitose aukštosiose mokyklose, ypač kolegijose, situacija nėra tokia gera. Tai byloja ir skaičiai: negalią turintys studentai sudaro tik 2 proc. visų Lietuvos studentų.
„Seminaruose tenka girdėti paaiškinimų, kad vienoje ar kitoje aukštojoje mokykloje negalią turinčių studentų nėra, todėl ir infrastruktūros jiems esą pritaikyti nereikia, – sako M. Vitkus. – Paprastai sakau, kad toks požiūris yra blogiausias iš visų galimų. Jeigu neįgaliems studentams nėra pritaikyta mokyklos infrastruktūra, jų ten ir nebus. Mūsų vizija ir misija – kad bet kokią negalią turintis studentas visuose universitetuose galėtų rinktis bet kurią studijų programą ir gautų studijas, atitinkančias jo poreikius.“
Išdrįsti kreiptis pagalbos
Iš auditorijos Martynas gavo klausimą dėl seno kirpimo dėstytojų, nenorinčių draugauti su naujomis technologijomis – juk turbūt kiekvienoje aukštojoje mokykloje tokių esama, tad kaip sprendžiama ši problema? Martynas sako, kad labai daug priklauso nuo pačios aukštosios mokyklos požiūrio.
Antai VDU dėstytojai studijų medžiagą privalo kelti į virtualią erdvę. Vieni jos kelia daugiau, kiti mažiau. Pačiam Martynui antrame kurse pasitaikė atvejis, kai reikalingos knygos nei fiziniu, nei elektroniniu pavidalu nebuvo, o dėstytoja, kuri ją parašė, atsisakė duoti jos elektroninę prieigą motyvuodama tuo, jog knygą Martynas galįs platinti. „Kreipiausi į universiteto administraciją ir tą problemą ji išsprendė mano naudai“, – sakė jis.
Prisimindamas tiek savo, tiek kitus panašius atvejus, M. Vitkus ragino iškilus bet kokioms problemoms nebijoti kreiptis į asmenis, atsakingus už neįgaliųjų studijas – tokių paprastai yra kiekvienoje aukštojoje mokykloje. „Vis dar atsitinka taip, kad neįgalus studentas gauna skolą, o kai pradedi domėtis, kodėl ta skola atsirado, paaiškėja, kad dėstytojas nebuvo informuotas apie studento individualius poreikius ar neturėjo kitos svarbios informacijos“, – sakė Martynas. Tiek VDU, tiek ir kitose aukštosiose mokyklose negalią turintys studentai apie savo poreikius vis dar vengia kalbėti.
Reikalinga lankstesnė sistema
Aleksas Konovas gyvena Klaipėdoje, dirba vienoje uostamiesčio socialinėje įmonėje. Jaunuolis turi savo radijo stotį, laisvalaikiu garsina renginius, gamina fonogramas. Aleksas, dar studijuodamas smulkaus ir vidutinio verslo vadybą Kaune, pradėjo ieškoti darbo. Iš pradžių turėjo nedidelį nuosavą verslą, vėliau nusprendė ieškoti vadybinio darbo – konsultavimo telefonu ar telerinkodaros. Anot jo, turėjo apie šimtą darbo pokalbių.
„Kokios dvi įmonės iš šimto turbūt būtų pritaikiusios man darbo vietą, bet pasirodė, kad tai nelabai įmanoma technologiškai: mano ekrano skaitymo įranga nedraugavo su jų programine įranga. Tokių dalykų vis dar pasitaiko“, – pasakojo Aleksas.
Pasak jo, tai tik viena iš galimų kliūčių, kodėl turintiesiems negalią taip sunku susirasti darbą. „Darbdaviui paaiškini, kad jis gali gauti valstybės subsidiją, išklauso, gal net susidomi, bet kai pamato, kokie reikalavimai tai vietai įsteigti, kokia biurokratija, praeina bet koks noras“, – patirtimi dalijosi Aleksas.
Jo teigimu, steigti neįgaliajam darbo vietą darbdavio neskatina ir tai, kad darbuotojo jam paprastai reikia dabar, o ne po dviejų savaičių ar mėnesio, o su Užimtumo tarnyba taip greitai visko suderinti neišeina. Anot Alekso, sistemą būtina padaryti lankstesnę ir patrauklesnę, kad darbdavys pats būtų suinteresuotas įdarbinti negalią turintį žmogų. Ginče dėl socialinių įmonių reikalingumo Aleksas sakosi sąmoningai nepalaikąs šių įmonių, tačiau kol valstybė negali pasiūlyti nieko patrauklesnio, jo nuomone, lengva ranka jų atsisakyti nereikėtų.
Karantino pamokos ir klausimai
A. Konovas turi ir savą karantino istoriją. Karantinas ėmė švelnėti, pradėjo atsidaryti įmonės, bet Alekso socialinė įmonė kol kas nedirba – vaikinas, kaip pats sakė, „sėdi pravaikštoje“ ir neturi supratimo, kiek tai tęsis.
Karantino metu nenorėdamas būti be darbo ir kiaurą dieną be tikslo naršyti internete ar socialiniuose tinkluose, jaunuolis susirado laikiną darbą, žinoma, nuotolinį. Tada ir paaiškėjo, kad jeigu įsidarbins nors ir laikinai kitame darbe, jo tikrasis darbdavys neteks Užimtumo tarnybos teikiamos subsidijos. Dėl tos pačios priežasties nuo šių metų liepos 1-osios Aleksas bus priverstas nutraukti ir savo individualią veiklą.
Čia reikėtų pridurti, kad žmonėms, dirbantiems ne socialinėse įmonėse, o atviroje rinkoje, šie reikalavimai galioja jau daug metų. Jie negali turėti jokių papildomų darbo ar autorinių sutarčių, užsiimti individualia veikla. Ir visai nesvarbu, kad už tokią veiklą gauni 100 eurų per metus, o kai kada gal net nė euro, formaliai ji vis tiek turi būti nutraukta.
„Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl individuali veikla užkerta kelią gauti valstybės subsidiją, – sakė Aleksas. – Tai skirtingi dalykai. Už tą veiklą mes valstybės biudžetui mokame mokesčius, o karantino metu ji gelbsti nuo visiško neveiklumo ir depresijos.“
Paklaustas, kaip, jo nuomone, šią problemą reikėtų spręsti, A. Konovas sakė nežinąs valstybės argumentų, kodėl apskritai individualią veiklą reikia drausti ar versti žmogų rinktis tarp subsidijos ir šios veiklos, todėl nieko konkretaus negalįs ir pasiūlyti.
Vertina naujoje šviesoje
Ričardas Dubickas diskusijos dalyviams pristatė asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ veiklą. Asociacija jauna, veikia vos pora metų, bet Lietuvos socialiniame gyvenime jau spėjo tarti savo žodį. Asociacijos nariai praėjusių metų pabaigoje susitiko net su Prezidento Gitano Nausėdos komandos atstovais, išsakė savo nuostatą, kad būsimoje gerovės valstybėje neįgalieji neturėtų būti pamiršti.
Ši diskusija su P. Višinskio biblioteka ir specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ – ne paskutinė. Asociacija rengia diskusijų ciklą aktualiausiomis neįgaliųjų savarankiško gyvenimo temomis. Artimiausia numatyta jau birželio pradžioje. Asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ taip pat yra ir pirmoji neįgaliųjų profesinė sąjunga Lietuvoje, ginanti dirbančių negalią turinčių žmonių teises.
„Kurdami asociaciją neįgaliųjų galimybę gyventi savarankiškai siekėme įvertinti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos šviesoje, – sakė R. Dubickas. – Tai ir judėjimo laisvė, ir paslaugų prieinamumas, ir teisė gauti kokybišką išsilavinimą. Esame geriausi įvairių sričių ekspertai, nes niekas už mus pačius geriau nežino, ko mums reikia. Konsultuojame architektus, vairuotojus, savivaldybių administracijas. Du ne vietoje padaryti laipteliai laisvai judančiam žmogui – ne problema, o neįgaliajam jie gali virsti neįveikiama kliūtimi.“
Anot R. Dubicko, siekiant neįgaliųjų lygiateisiškumo, tam tikrais atvejais turėtų būti pasitelkiami ir atitinkami Lietuvos baudžiamojo kodekso straipsniai, draudžiantys bet kokią diskriminaciją.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.