Lietuvoje labai mažai žinome, kas per šalis yra Rumunija – kokia jos istorija, kokia ji yra šiandien kaip moderni valstybė. Smalsumas, nuotykių bei žinių troškimas į Rumuniją nuvedė Mildą Kaklauskaitę, Vilniaus universitete baigusią politikos mokslus. Čia ji praleido vienerius metus, dirbdama atokesnių vietovių mokyklose, mokydamasi rumunų kalbos ir netgi organizuodama vasaros festivalį.
Milda, nuo ko viskas prasidėjo?
Viskas vyko pakankamai paprastai. Į Rumuniją vykau kaip Europos savanorių tarnybos (EST) savanorė, ši programa dabar yra „Erasmus+“ dalis. Susiradusi siunčiančiąją organizaciją Lietuvoje, gavau priėjimą prie duomenų bazių, kuriose galėjau ieškoti savanorystės pasiūlymų pagal šalį, miestą, veiklos pobūdį. Vėliau, viskas vyksta lygiai taip pat kaip ir ieškant darbo – organizacijai siunčiamas CV, motyvacinis laiškas, vyksta darbo pokalbis „Skype“. Taip ir išvykau į Rumuniją.
Gal galėtum papasakoti plačiau apie savo savanorystės veiklą? Minėjai, jog dirbai mokyklose.
Taip, pagrindinis mano darbas buvo mokytojavimas. Daugiausia mokiau pradinukus atokiose kaimo vietovėse, taip pat romų vaikus. Mano mokytojavimo tikslas buvo taikyti ir diegti neformalius ugdymo metodus, kurie tose mokyklose nėra labai populiarūs. Tai mokymas per žaidimus, diskusijas, praktinę veiklą. Vasarą dar organizavome vienos dienos festivalį jaunimui viename iš mažesnių miestelių. Grojo gyva muzika, vyko įvairios kūrybinės dirbtuvės – nuo lėlių kūrimo iki aitvarų gaminimo. Dieninė šventės dalis sutraukė ir tėvelius su vaikais, o vakaras jau priklausė paaugliams ir jaunimui.
O ar prireikė pramokti rumuniškai?
Taip! Savanoriauti išvykau 2013 m. rugsėjį, o vasarą prieš tai tik kelis vaizdo įrašus pasižiūrėjau norėdama išgirsti kaip skamba kalba. Galvojau, ateis laikas ir natūraliai išmoksiu. Rumunų kalbos pagrindų reikėjo bendraujant su vaikais, nes jie nešneka angliškai, o kai kuriose mokyklose anglų kalbos netgi mokytojai nemoka. Kalbos mokymasis buvo nemažas iššūkis, kurį man padėjo įveikti ne tik specialios pamokos, bet ir kelionė autostopu po Rumuniją.
Į Lietuvą grįžai beveik prieš pusmetį. Kaip dabar vertini savo patirtį iš tolimesnės perspektyvos?
Galbūt tai jau nuskambės kaip labai girdėti dalykai, bet tarpkultūrinis akiračio išplėtimas buvo pats svarbiausias dalykas. Savanoriaudama susipažinau su labai įvairiais žmonėmis, ne tik iš Europos, bet ir iš tokių šalių kaip Jordanija ar Naujoji Kaledonija. Į Lietuvą grįžau sutvirtėjusi morališkai ir dvasiškai, jaučiuosi svaresnė ir turtingesnė asmenybė, įgijau labai daug pasitikėjimo savimi. Man labai pasisekė, nes dirbau puikioje 7 žmonių komandoje, su kuria gyvenome ir visiškai nesipykome. Dirbome daug, bet džiaugėmės matydami darbo rezultatus. Tapome labai gerais draugais. Ne tik nuolatos palaikome ryšį, bet ir randame progų susitikti: lapkritį buvome susitikę Berlyne, o balandžio gale susimatysime Prahoje.
