Visuomenės apklausos rodo, kad per pastaruosius trejus metus savanoriška veikla užsiimančių Lietuvos gyventojų dalis išaugo 9 proc. ir šiuo metu jau kas penktas šalies gyventojas turi savanoriavimo patirties. Tačiau esant didesnei informacijos sklaidai ir rimtesniam visuomenės požiūriui į neapmokamą veiklą, savanorių galėtų būti ir daugiau, ypač tarp studentų ir jaunimo apskritai.Savanorių skaičius auga, bet iki ES lyderių toli.
Savanorystė apibrėžiama kaip laisvas įsipareigojimas atlikti visuomenei naudingą, tačiau mažai arba visai neapmokamą darbą. Tinklalapyje „Savanoris.lt“ pateikiami tokie savanoriškos veiklos pavyzdžiai: pagalba ligoniams, beglobiams, neįgaliesiems, seneliams, vaikams, taip pat kraujo, organų donorystė, psichologinės, socialinės pagalbos konsultacijų linijos, gyvūnų globa, aplinkos tvarkymas, pagalba renginiuose, akcijose, kultūrinė ar švietėjiška veikla, įvairios tarptautinės savanorystės programos.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Socialinio darbo katedros dėstytojos dr. Alinos Petrauskienės teigimu, pastaruoju metu savanorystė Lietuvoje įgauna pagreitį. „Džiugina tai, jog savanorišką veiklą renkasi ne tik socialinio darbo studentai. Taip pat sėkmingai savanoriauja ir pasirinkusieji kitas specialybes“, – teigia ji. Savanorystės plėtrą Lietuvoje patvirtina ir šių metų rugsėjį „Vilmorus“ atlikta apklausa – 20 proc. Lietuvos gyventojų teigia dalyvaujantys savanoriškoje veikloje (28 proc. iš jų – jaunimas). Remiantis prieš trejus metus, 2007 m., „Eurobarometro“ vykdyto tyrimo rezultatais, tada savanoriavo tik 11 proc. mūsų šalies gyventojų – mažiausiai iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių. Tos pačios apklausos duomenimis, labiausiai savanorystė paplitusi Austrijoje, kur savanoriavimą yra išbandę 60 proc. gyventojų, Nyderlanduose (55 proc.) ir Švedijoje (53 proc.). Bendras savanoriaujančių gyventojų ES šalyse vidurkis 2007 m. siekė 34 proc.
Svarbu noras ir motyvacija
Dažniausiai savanoriška veikla nėra finansiškai atlyginama, tačiau, anot Vilniaus pal. J.Matulaičio šeimos pagalbos centro socialinės darbuotojos Redos Žilytės, tikroji savanorystės nauda pinigais neišmatuojama. „Savanorystė patenkina svarbiausius jauno žmogaus socialinius bei saviraiškos poreikius, suteikia galimybę pažinti ir išbandyti save, skatinant geranoriškumą, mokant duoti, nesitikint gauti“, – teigia ji. Kita pal. J.Matulaičio centro darbuotoja Vytautė Paškevičiūtė dalinasi savąja patirtimi: „Savanoriaudama pamačiau daug įdomių vietų, sutikau įvairių žmonių, man atsitiko daugybė gražių dalykų. Visa tai vyksta, kai nebegalvoju apie save, o einu kitų, kurie prašo padėti, link. Taip atrandu, realizuoju save ir galiu būti naudinga.“
V.Paškevičiūtė sako puikiai suprantanti, kad baugu patirti nesaugumo jausmą naujoje, nepažįstamoje aplinkoje, jog nesinori prisiimti atsakomybės. Ji neabejoja ir tuo, kad daugeliui sunku įsipareigoti žmonėms, organizacijai, veiklai ir mėnesį, pusmetį ar metus likti ištikimiems. Svarbu paminėti ir laiko stygių, galybę laisvalaikio alternatyvų, kurios konkuruoja su savanoriška veikla. Šios priežastys rodo, kad norint užsiimti savanoriška veikla reikia tvirtos motyvacijos. Tačiau tam pasiryžusi mergina tikina daranti tai, kas jai patinka. „Jaučiu stiprų norą neatlygintinai prisidėti prie gerų darbų, noriu kurti visuomeninį gėrį. Todėl ne tik dirbu, bet ir savanoriauju Vilniaus Arkivyskupijos jaunimo centro renginiuose – gera duoti ir būti naudingai“, – sako V.Paškevičiūtė.
Savanoriavimo patirtis – pliusas ieškant darbo
Svarstant apie savanorystės naudą, būtina paminėti ir ateities perpspektyvas. Lietuvos darbo biržos duomenimis jaunų iki 25 metų bedarbių 2010 m. liepą šalyje buvo 46,4 tūkst. – per metus jaunimo nedarbas išaugo 1,8 karto. O vien 2009 m. aukštosios mokyklos parengė 44,6 tūkst. specialistų. Dauguma pastarųjų konkuruoja dėl šiais laikais reto laimikio – darbo vietos. Šioje „kovoje“ gali padėti savanoriško darbo patirtis, nes dažnai darbdavys be mokslo pasiekimų vertina ir vadinamąją „gyvenimišką patirtį“, kurios aktyvūs savanoriai turi sukaupę daug.
Verta paminėti ir savanorių indėlį į nevyriausybines, pelno nesiekiančias organizacijas – daugelis pastarųjų be savanorių negalėtų egzistuoti. Savanorystę teigiamai vertina ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vasaros pabaigoje, susitikime su nevyriausybinių organizacijų atstovais, viešai teigusi, jog „savanorystė skatina mus visus vienytis, padeda kiekvienam pasijusti reikalingu: tiek tam, kuris padeda, tiek tam, kuris laukia mūsų pagalbos“. Tačiau Prezidentė taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvoje nėra jokio aiškaus teisės akto, kuris apibrėžtų savanorišką veiklą, numatytų sąlygas šiai veiklai plėtoti, užtikrintų saugią ir skaidrią savanorystę.
Galimybių išbandymas ir patirtis
Vilniaus universitete žurnalistiką studijuojantis Ernestas Samsonas, intensyviai savanoriauti pradėjęs prieš maždaug 4–5 metus, yra prisidėjęs prie nemažai Lietuvos muzikos ir kino festivalių, kitų renginių organizavimo. Vaikinas atliko įvairiausius darbus: nuo pranešimų spaudai rašymo iki renginių vedimo. „Pirmiausia savanorystė buvo tik kaip laisvalaikio pramoga. Ne paslaptis, kad taip galima daug renginių pamatyti nemokamai. Vėliau supratau, kad tai darau ir dėl patirties, ir dėl besišypsančių žmonių, kuriuos sutinku“, – savanoriavimo pradžią prisimena E.Samsonas. Vaikinas taip pat priduria, jog nori sugriauti mitą, kad savanoriaujama tik dėl nemokamo patekimo į vieną ar kitą renginį. „Savanoriai dažniausiai taip ir nepamato įdomiausių koncertų, spektaklių ar kino seansų. Juos pakeičia kiti privalumai: savo galimybių išbandymas įvairiose srityse, milžiniškos patirties kaupimas iš kitų žmonių ir organizacijų“, – tikina jis.
Šiuo metu E.Samsonas priklauso organizacijai „Kultūros savanoriai“, kuri užsiima savanorystės skatinimu, mokymų savanoriams, jų organizacijoms rengimu. „Nors susikūrėme tik šių metų pavasarį, jau koordinavome savanorius Vilniaus miesto šventėse: „Tebūnie naktis!“, „Gatvės muzikos diena“. Esame Vilniuje, bet dėl didėjančių gretų plečiame geografinį savanorystės žemėlapį ir į kitus Lietuvos miestus“, – pasakoja studentas.
Kas trukdo savanorystės plėtrai?
Jei savanorystė tokia naudinga, kodėl jai ryžtasi tik kas penktas šalies gyventojas? E.Samsonas mano, kad taip yra todėl, jog savanoriška veikla Lietuvoje dažnai laikoma nerimtu užsiėmimu, žmonės nesupranta, kad intensyviai savanoriaujant, darbui reikia skirti daug laiko ir kantrybės, jis reikalauja ne mažiau jėgų nei bet kuris apmokamas darbas.
MRU Socialinio darbo katedros dėstytoja dr. A.Petrauskienė susidariusią situaciją aiškina taip: „Esu įsitikinusi, kad informacijos apie savanorišką veiklą sklaida dar nėra pakankamai efektyvi. Tai rodo studentų, su kuriais dirbu, pavyzdžiai. Dažnai socialinio darbo pirmakursis dar net nėra girdėjęs apie savanorišką veiklą.“ Tiesa, pašnekovė pripažįsta, jog didžiuosiuose Lietuvos miestuose tapti savanoriu nėra sunku. Kas kita – provincijose, kur vietų savanoriauti gali net nebūti. Kita vertus, pašnekovė mano, kad savanorišku darbu besiremiančios organizacijos pačios turėtų ieškoti žmonių. „Informacinės sklaidos iniciatyva pirmiausia turėtų kilti pačiose organizacijose, suinteresuotose savanorių pritraukimu“, – pabrėžia A.Petrauskienė.
Dėstytoja taip pat teigia, kad svarbus vaidmuo, skatinant savanorystės augimą, mūsų šalyje, tenka politikams: „Puikus stimulas savanoriams būtų savanoriško darbo patirties skilties įteisinimas CV.“ Anot A.Petrauskienės, nemažiau svarbu „legalizuoti“ savanorystę – sudaryti sutartis, kontraktus.
Vytautas Raškauskas
