Nors Rusijos provokuojama geopolitinė įtampa dar neverčia žmonių rausti bunkerių ar kaupti maisto atsargų, yra manančių, kad kai kuriuos veiksmus būtina atlikti jau dabar. „Viskas gali nutikti labai netikėtai – be išankstinių prognozių“, – mano Krašto apsaugos savanorių pajėgų (toliau – KASP) 6-osios rinktinės štabo viršininkas majoras Linas Idzelis, griaudamas viešoje erdvėje sklandantį mitą, kad šiandien lietuviams patriotizmas yra svetimas.
Bunda noras ginti Tėvynę
„Jaučiu tą patį, ką ir jūs jaučiate. Labai norėjau, kad ir kiti tai išgirstų“, – tokiais žodžiais į savanorių vadą L. Idzelį po jo surengtos paskaitos mokykloje neseniai kreipėsi viena gimnazistė. L. Idzelis švietimo įstaigose yra pradėjęs intensyvų paskaitų maratoną apie pasiruošimą karui ir kitoms galimoms šalies grėsmėms. Valandą ar net ilgiau trunkančios paskaitos taip prikausto jaunimo dėmesį, kad dar ilgai po jų su savanorių vadu verda diskusijos apie gynybą. Ir ne tik jos.
„Dažnai jaunuoliai prieina ir klausia, ar Prisikėlimo rinktinėje yra laisvų vietų, ar galėtų būti savanoriais“, – pasakoja L. Idzelis. Pastaruoju metu savanorių pajėgos nesiliauja plėstis.
„Kasmet prisijungia apie 100 žmonių. Pašaukimas gintį Tėvynę po mūsų rengiamų paskaitų ir praktinių užsiėmimų neretai nubunda ne vienam jaunuoliui“, – pastebi L. Idzelis. Šiuo metu KASP 6-ojoje rinktinėje – apie 750 žmonių, skaičiuojant su profesinės tarnybos kariais, siektinas skaičius metų pabaigoje – apie 850.
„Nereikia tikėtis, kad kariuomenė viena apgins Tėvynę, tai padaryti gali būti sunku. Tėvynę ginti – visų mūsų pareiga“, – įsitikinęs savanorių vadas.
„Mūšio lauke vadas bus ne tas, kuris tik sugeba pasirašyti administracinį įsakymą, bet tas, kuris iš tikrųjų sugeba vadovauti ir išsaugoti savo žmones“, – tiki KASP 6-osios rinktinės štabo viršininkas majoras Linas Idzelis.
Išgelbėtų gudrus scenarijus
Savanorių vado nuomone, visus miestus ir miestelius būtų sunku vienu metu apginti, todėl daugiausia galvojama apie didmiesčių gynybą, kuriuose yra įvairių miesto plotų, t. y. mažaaukščių ir daugiaaukščių namų, gamybinių zonų ir žaliųjų plotų.
Juos sumaniai išnaudojus, galima priešui surengti „tikrą pragarą“. Istorinė šalies patirtis rodo, kad Lietuvos piliečiai puikiai kovoja net ir beviltiškose situacijose. Būtent pokario kovų rezultatai įrodo, kad esama Lietuvoje žmonių, kurie „kūrybiškai“ ir sumaniai sugebėjo beveik dešimtmetį kovoti su žymiai skaitlingesniu ir galingesniu priešu.
Šiuolaikiniame kare, suprantama, mūsų nedidelė tauta negalėtų stoti į atvirą mūšio lauką su žymiai gausesniu priešu. Tai reiškia, kad žmonės turėtų griebtis priešui mažiausiai tikėtinos ir gudrios taktikos, kuri būtų pagrįsta nestandartiniu mąstymu.
„Jeigu kažkas bus, greičiausiai visi didieji ginami miestai degs. Tam, kad priešas pras-čiau matytų teritoriją. Karo atveju mums pasitarnautų tik chaosas. Degtų padangos, baldai, būtų statomos barikados iš vilkikų, sunkiosios technikos, pasipriešinimui žmonės būtų raginami naudoti nuosavus automobilius ar net motociklus, kaip šiuo metu daro Ukrainos savanorių batalionai“, – mano savanorių vadas. Anot jo, daug kuo yra iš anksto pasirūpinta.
„Yra žmonės, kurie išmano požemines komunikacijas. Grėsmės atveju jos būtų naudojamos“, – sako L. Idzelis. Mobilizacijos atveju patikimi žmonės būtų aprūpinti net ginklais, vyktų greiti apmokymai ir suskirstymas į padalinius, kuriems vadovautų profesionalūs kariai.
„Žinoma, kad patikimų žmonių jokiais testais neatrinkinėtume. Pasitelktume duomenų bazes ir jau dabar esamus išplėtotus ryšius“, – užsimena savanorių vadas.
Gintų ir tie, kuriems būtų gėda neginti
Savanorių vadas mano, kad Tėvynės eitų ginti tokie patys žmonės kaip ir 1918 m.,
1944 m., 1991 m. – patriotai, gimnazistai, studentai, inteligentai ir tie, kuriems būtų gėda neginti Tėvynės. L. Idzelis tiki, kad Tėvynę galima apginti ir šiame technologijų amžiuje. Šiuo metu pasaulyje vykstantys konfliktai parodė, kad spontaniškai susiformavę savanorių batalionai, neturėdami sunkiosios technikos, sugeba nugalėti šarvuotas divizijas. L. Idzelis sutinka su prieškario generolo Povilo Plechavičiaus mintimi, kad vieną kartą mirti vis tiek reikės, o jeigu nieko nedarysime, tai iš nieko niekas ir nepasidarys.
Mažai tikėtina, kad karinis atsakas prasidėtų tik po to, kai ministerijose pareigūnai pasirašytų reikiamus įsakymus. Esą aneksuoto Krymo scenarijus mums negresia. Lietuvoje galiojantys įstatymai, pradedant LR Konstitucija ir baigiant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymu, suteikia visas galimybes pradėti kovą, kai pastebi realią grėsmę, nelaukiant, kol kas nors atsiųs iš sostinės įsakymą. Savanorių vado nuomone, blogiausiam galimam scenarijui turi būti pasirengta jau dabar.
Pratybos prie Lietuvos sienų, tarybiniai ir rusiški simboliai, maisto produktai ir gėrimai, kurių pavadinimai nukelia į Sovietų Sąjungos laikus, renginiai, Rusijos estrados žvaigždės... Panašus smegenų plovimas ir įvairios provokacijos vyko ir 1940 m.
„Kiekvienas pilietis turi apgalvoti savo veiksmus tiek dabar, tiek kariuomenei rengiantis užtikrinti šalies gynybą. Šiam tikslui įgyvendinti Šiauliuose spalio 17–19 d. yra planuojami miesto gynybos mokymai, kurių metu bus galima išvysti karius miesto prieigose ir pačiame mieste. Pratybose bus naudojami garsiniai šoviniai ir įvairi pirotechnika. Mokymų metu miesto gyventojai galės trumpam išgirsti „mūsų laisvės garsus“, sklindančius iš Lietuvos karių ginklų, ir patys pasimokyti karybos amato organizuojamos akcijos „Pabūk kariu vieną dieną“ metu prie Šiaulių „Akropolio“ ir pamatyti, kad mes į šalies gynybą žiūrime rimtai ir atsakingai,“ – sako L. Idzelis.
„Blogiausiam scenarijui reikia ruoštis dabar. Vertėtų pasirūpinti ilgiau negendančiais maisto produktais ir juos vis atnaujinti, kad nepasibaigtų galiojimas. Ne mažiau svarbu, ruošiantis nenumatytai situacijai, yra susirinkti visiems šeimos nariams ir parengti planą, o vėliau jį imituoti, pavyzdžiui, skubiai visi šeimos nariai susirenka į nustatytą vietą, susėda į automobilį ir evakuojasi į kaimo vietovėje esančią sodybą, ten patikrina visas turimas atsargas. Vėliau diskutuoja apie galimus scenarijus, kaip elgtis, jeigu kas nors užpuola, ką daryti, jeigu pasimetame vieni nuo kitų“, – pataria savanorių vadas.
Ankstyva propaganda
L. Idzelio nuomone, Rusijos propaganda Lietuvoje pradėta skleisti po kelerių metų, mums atgavus nepriklausomybę, dar sąmoningai ne visiems suvokiant.
„Visos informacinio poveikio priemonės pradėtos skleisti jau seniai. Tai pratybos prie Lietuvos sienų, tarybiniai ir rusiški simboliai, maisto produktai ir gėrimai, kurių pavadinimai nukelia į Sovietų Sąjungos laikus, renginiai, Rusijos estrados žvaigždės su milicininkų chorais, įkurti televizijos ir radijo kanalai. Panašus smegenų plovimas ir įvairios provokacijos vyko ir 1940 m. Scenarijus kartojasi. Tas pats scenarijus ir jo negalima nepastebėti, tiesiog viskas vyksta, kaip parašyta vadovėlyje“, – pastebi L. Idzelis.
