- Kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas su organizacija „Gelbėkit vaikus“?
- Didžiąją dalį gyvenimo praleidau „mokytojos“ amplua. Per patirtį atėjo suvokimas, kad mokymas yra lygiavertės dalybos – mokydamas kitus, pirmiausia mokaisi pats. Bendradarbiaudama su organizacija „Gelbėkit vaikus“, keletą metų savanoriauju skaitydama paskaitas Lietuvos mokytojams, vaikams.
Sužinojus apie vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių – Zambijoje – organizuojamą projektą „Every One“, mane pirmiausia įkvėpė pati organizatorių idėja – vietiniams gyventojams reikia duoti ne „žuvį“, o „meškerę“.
Per dvejus metus ši organizacija Zambijoje išties daug nuveikė – pastatė mokyklas, įrengė medicinos punktus, bet svarbiausia – apmokė vietos savanorius, kurie toliau dalinasi įgūdžiais su vietiniais, kaip gyventi ir išgyventi jų sąlygomis. Tad pagrindinės priemonės, kurias vežiausi su savimi į Zambijoje esantį Bulaya kaimą buvo atvira širdis ir gyvenimo patirtis.
- Kiek laiko ten užtrukote ir kokią misiją atlikote?
- Misija truko 2 savaites, iš anksto suplanavome tik tai, kad bendrausime su kaimo bendruomenės mokytojais ir vaikais, dažysime vietos mokyklą ir sodinsime avokadų bei apelsinų medelius prie mokyklos. Tad prieš kelionę suorganizavome dažų ir sodinukų pirkimą Zambijoje.
- Ką pamatėte tik nuvykusi į vieną skurdžiausių pasaulio kampelių?
- Kelyje, kuriuo vykome į Bulaya kaimą, atsispindėjo visas vietinių gyvenimas. Apačioje žemė – smėlis ir molis, po jais kietos uolos. Dėl skurdžių sąlygų ir vandens trūkumo čia beveik niekas neauga, nesiveisia gyvūnai. Tik viršuje nuolat deginanti ir mėtanti šešėlius saulė, primena, kad laikas čia nėra sustojęs.
Vietos gyventojams šis kelias – nuolatinis palydovas. Matėme vaikus, kurie kasdien ištisus kilometrus keliauja į mokyklą ir atgal, moteris su didžiuliais nešuliais ant galvos žingsnis po žingsnio minančias tą patį maršrutą iki artimiausio vandens šaltinio, vyrus stumiančius dviračius, nukrautus tuzinais maišų su anglimis, kuriuos vos už kelis dolerius parduos artimiausioje turgavietėje.
Važiuodami šiuo keliu mašinoje nuolat daužėmės galvomis į lubas, o šonais – vieni į kitus. Duobė vijo duobę. Vienoje išgraužoje, kur vakar dar buvo važiuota, šiandien vietos vyrai tiesė ką tik nukirstas šakas, taip “užtaisydami” kelią. Laikinai. Ko gero šis žodis labiausia tiktų pirmam kilusiam jausmui nusakyti. Jausmas, kad ten viskas aplink labai laikina.
- Ko, jūsų nuomone, vietos gyventojams labiausiai trūksta?
- Vykdama į Zambiją žinojau itin liūdnus skaičius. Vienas iš penkių mažamečių vaikų miršta nuo mūsų pasaulyje seniai išnykusių ligų, o tie, kurie išgyvena, dažnai tampa našlaičiais, nes anksti netenka abiejų tėvų.
Pagrindinė priežastis AIDS, pasiglemžianti kas septintą šalies gyventoją. Šokiravo tai, kad didžiausias kaltininkas – elementarus nežinojimas. Aišku ir vaistų, geriamo vandens, maisto stoka. Bet pirmiausia – žmonių sąmoningumo stoka. Kaip atpažinti sergantį vaiką, kaip gydyti, kur kreiptis ir, kad išvis verta kreiptis ir prašyti pagalbos.
Per susitikimą kaimo mokykloje aplink matėsi daug negaluojančių, temperatūros turinčių vaikų. Padėję galvas ant kėdžių, jie bandė miegoti, tuo tarpu jų mamos tiesiog nekreipė į tai jokio dėmesio. Todėl būtent šviesdama vietos gyventojus, pasaulinė organizacija „Gelbėkit vaikus“ čia išties daug nuveikė.
Vietovėje veikia apie 20 „centrų“, į kuriuos kaimo gyventojai kas mėnesį atveda vaikus iki trejų metų. Apmokyti vietiniai sveikatos savanoriai medžiaginėje nešynėje, pakabintoje ant kablio, pasveria, apžiūri ir įvertina kiekvieno vaiko būklę, viską užfiksuodami vedamuose užrašuose. Taip pat atlieka vakcinacijas, skiria vaistų, šviečia tėvus apie vaikų ligas, mitybą, higieną.
Mano akimis, šis masinis kaimo vaikų kasmėnesinis patikrinimas – didelis mažamečių vaikų gyvybės išsaugojimo garantas. Džiugu, kad taip vadinamą „Sveikatos savaitę“ čia buvo galima pamatyti ištisus būrius mamų su vaikais.
- Kokia Zambijoje situacija su gydymu ir visa medicinos sistema?
- Centrinėje „klinikoje“ (tas žodis turėtų būti kabutėse, nes vos dviejų palatėlių ir mažučio gydytojo kabinetėlio be jokios elektros ir vandens niekaip kitaip negaliu užvadinti) gydytojas – retas svečias, apsilanko kartą per mėnesį. Kasdien čia kaip bitutės sukasi dvi vietos sesutės savanorės, apmokytos tos pačios organizacijos „Gelbėkit vaikus“.
Labai pasišventusios ir dirbančios be jokio užmokesčio jos kasdien priiminėja gimdymus (naktimis – prie žvakės), apžiūri nesibaigiančias eiles pacientų, atlieka tyrimus, skiria vaistus ir gydymą. Vieną dieną kartu su sesute teko darbuotis ir man – nustebino kraujo hemoglobino tyrimas , pagal kraujo spalvą. Užlašinus kraujo ant lapelio ir sulyginus jį su „standartu“ tuoj pat nustatomas ir užfiksuojamas hemoglobino kiekis kraujyje.
Prie manęs tikrintų nėščiųjų hemoglobinas buvo „norma“, nors jų svoris kėlė abejonių – vos siekė 45 kg. Visoms buvo atliktas ŽIV testas, skirti vitaminai ir folinė rūgštis. Pasibaigus apžiūrai vyko besilaukiančiųjų moterų švietimas – paskaita apie pasirengimą gimdymui, pogimdyvinį laikotarpį, žindymą.
Daug dėmesio buvo skiriama infekuotos ŽIV motinos kūdikio apsaugojimui nuo užsikrėtimo gimdymo metu ir vėliau. Apskritai būnant čia neapleido mintis, kad kiekviena tokia sesutė savanorė prisideda prie daugybės gyvybių išsaugojimo ir labai norėjosi dar bent kelias dešimtis jų čia įkurdinti.
