Po visų kantrybės išbandymų pasienyje Minskas atrodė tarsi išsigelbėjimas. Kone du milijonus gyventojų turintis miestas nustebino. Visų pirma – savo, vėlgi, optimizmu. O kas gi geriau nei milžiniški spalvingi daugiabučių kvartalai ir triūsiantys kranai liudija apie „šviesų rytojų“ ir trykštantį optimizmą? – klausia kelioniumanija.lt.
Skaitykite pirmąją pasakojimo dalį
Minskas – miestas didvyris
Orientuotis Minske labai paprasta: tiesiai iš visą miestą juosiančio aplinkkelio patenki į plačius ir it styga tiesius, tarsi su liniuote nubraižytus prospektus, kuriuos simetriškai kerta kitos siauresnės gatvės – visos aiškiai sužymėtos ir nepaliekančios galimybių klaidžioti. Bepigu jiems buvo planuoti, juk miestas po karo buvo statomas iš naujo.
Būtent dėl šio karo Minskas yra pelnęs garbingą miesto-didvyrio titulą (город-герой). Tokia garbe gali džiaugtis tik 12 buvusios Sovietų sąjungos miestų (tokių kaip Leningradas, Stalingradas, Maskva, Kijevas), kuriems šis titulas buvo suteiktas už ypatingus nuopelnus Antrojo pasaulinio, arba tiksliau turbūt reiktų sakyti, Didžiojo Tėvynės karo metu.
Miesto-didvyrio dvasią gali pajusti kone kiekviename žingsnyje – tai ir platūs prospektai, ir milžiniškos aikštės, ir masyvūs daugiabučiai, ir didžiuliai tarybinio stiliaus viešbučiai, ant kurių puikuosi šūkiai apie meilę tėvynei ir heroiškumą, ir gatvių pavadinimai (Lenino, Komjaunimo, Karlo Markso...). Turizmu Minske dar nekvepia
Senamiesčio ir jaukių siaurų gatvelių Minske ieškoti nė neverta – jų tiesiog nėra. Tiesa, internete radau, jog būtina užsukti į Troitskoje Predmestyje, arba Šv.Trejybės priemiestį, kuris, anot paslaugiai išdėstytų nuorodų, čia Minske dar vadinamas tiesiog „turistine zona“ (oho, koks rinkodaros triukas!), tačiau jokių turizmo apraiškų čia neradome. Tik tuščias, iššluotas gatves ir kelis „tautinių patiekalų“ restoranus, lūkuriuojančius turistų.
Greta Troitskoje Predmestyje prisišliejusi „Ašarų sala“, supilta garbingu tikslu – atminti Afganistano karo aukoms. Greta – masyvūs daugiaaukščiai su daugybe vienodų langų. Kitoje upės pusėje baltuoja daili barokinė Šv. Dvasios katedra ir vienuolynas. Visko daug ir įvairiam skoniui. Ir viskas vienoje vietoje.
Beklaidžiodami plačiomis gatvėmis, priėjome universalinę parduotuvę, vadinamąjį „univermagą“ (универсальный магазин trumpinys). Aišku, kad norėjosi kyštelėti nosį ir sužinoti, ko baltarusiai taip atakuoja mūsų akropolius. Viduje vaizdas priminė turgavietę. Prie durų stovinti vienuolė piktu žvilgsniu nužiūrinėjo praeivius, neskubančius jai aukoti savo tūkstantinių kupiūrų.
Beje, apie pinigus. Jei nori pasijusti milijonieriumi – važiuok į Baltarusiją. Čia už keletą šimtų litų gausi milijoną „baltarusiškų“ rublių. Ir tik iš pradžių kainos, nurodytos parduotuvėse ar restoranuose, atrodo neįkandamos. Matematika labai paprasta – tereikia „nubraukti“ keturis nulius ir sumą padauginti iš trijų, ir 140.000 suma už pietus dviems restorane pavirsta 42 Lt.
Pusryčiams – makaronai su dešrelėmis
Viešbutį nakvynei Minske rezervavome internetu. Atsiliepimai skelbė, jog mano pasirinktas variantas nėra nei arti centro, nei arti metro stotelės. Tačiau kadangi vykome automobiliu, labiau atkreipiau dėmesį, kad viešbutis yra naujas ir švarus. Be to, palyginus kainas, 150 Lt už nakvynę dviviečiame kambaryje (su pusryčiais!) pasirodė priimtina suma.
Viešbutis, pasislėpęs tarp šimtų daugiabučių mano jau minėtame Frunzenski rajone, iš tikrųjų dar kvepėjo dažais. Registratūros darbuotoja, uoliai užpildžiusi visus įmanomus duomenis iš mūsų pasų, pasiteiravo: „Mokėsite doleriais ar baltarusiškais?“ Susižvalgę atsakėme – baltarusiškais. „Europietiškai“ suremontuotas kambarys atitiko lūkesčius.
Ryte nusileidus pusryčiauti, mus pasitiko bufetininkė: „Gersite kavos ar arbatos?“ Ant stalų buvo išdėliota juodos duonos ir batono riekutės. Prisėdę prie staliuko gavome po mažą lėkštutę su keliais griežinėliais rūkytos dešros, pjaustytais agurkas ir pomidorais. Dar buvo patiekta po lėkštelę su keliomis riekelėmis fermentinio sūrio ir sviesto gabalėliu. Kuklūs pusryčiai ir tiek, pagalvojau. Tačiau netrukus bufetininkė pasirodė nešina lėkštėmis pervirtų makaronų, ant kurių pūpsojo po dvi išpampusias pieniškas dešreles. Tai bent pusryčiai! Bandau tik įsivaizduoti italų reakciją į tokį pasišaipymą iš pastos!
Po sočių pusryčių mūsų laukė kelionė link „lietuviškų“ pilių – Miro ir Nesvyžiaus. Tiesa, taip jas pakrikštiję tik lietuviai, baltarusiai jas vadina „vienos įtakingiausių Europoje Radvilų giminės pilimis“.
Daiva Zaveckienė
