– Popiežius mirė!
– Taip, žinome, jis mirė dar prieš mėnesį!
– Ne, šiąnakt mirė naujasis popiežius, Jonas Paulius I!
1978 m. rugsėjo 29 d. visą rytmetį panašus dialogas skambėjo visuose planetos kampeliuose. „Besišypsantis“ popiežius Jonas Paulius I, kurį per patį vidurvasarį susirinkusi konklava paskelbė Pauliaus VI įpėdiniu, naktį atidavė Dievui sielą.
Vos paskelbus apie šią netikėtą mirtį, visame pasaulyje kilo dvejopa reakcija. Visų pirma nesuskaičiuojama daugybė apstulbusių ir suglumusių tikinčiųjų; juk kiek kardinolų, vyskupų, kunigų, paprastų katalikų daugiau ar mažiau tiki, kad Dievas tikrai yra mūsų likimų šeimininkas ir kad prieš mėnesį vien tik Šventoji Dvasia vadovavo konklavos narių pasirinkimui Siksto koplyčios tyloje! Kas gi įvyko? Ar Bažnyčios kunigaikščiai nusidėjo per dideliu pasitikėjimu savimi? Ar Dievas norėjo duoti ypatingą ženklą ieškojimų kelyje atsidūrusiai Bažnyčiai? Kaip paaiškinti šitą neįtikėtiną rinkimų klaidą?
<...>
„Besišypsantis“ popiežius
Popiežiaus populiarumo nelemia jo buvusios diecezijos svoris. Italų vadinamas papa Luciani pavergė romiečius savo paprastumu ir humoru. Jį iš karto pradėta lyginti su „geruoju popiežiumi Jonu“, Jonu XXIII, kuris pakeitė didingąjį ir iškilmingąjį Pijų XII. Jonas Paulius I privertė kuriją surengti vainikavimo ceremoniją labai kuklią. Jis atsisakė per daug prabangios tiaros, atgyvenusių trimitų, tradicinės Romos diduomenės palydos ir taip pat sedia gestatoria – prieštvaninių laikų nešiojamos kėdės, kol jo neįtikino, kad toji kėdė yra puiki priemonė atvykusiems maldininkams nesunkiai pamatyti popiežių. Savo drąsiais palyginimais jis glumino teologus, kaip, pavyzdžiui, rugsėjo 10 d. ištaręs:
– Dievas yra mūsų Tėvas... Daugiau: jis yra mūsų Motina!
Pirmieji popiežiaus žingsniai buvo paprasti ir verti pagarbos. Jis rašė visas savo kalbas, net ir tas, kurios atrodė šiek tiek improvizuotos. Jis daug skaitė, aiškinosi reikalus. Kai kurie buvo nepaprastai sudėtingi – finansinė Bažnyčios padėtis, ideologiniai Jėzaus Draugijos nukrypimai, „laisvės teologijos“ sklaida Lotynų Amerikoje, santykiai su Maskvos patriarchatu ar pirmieji „kūdikiai iš mėgintuvėlio“.
– Jeigu aš būčiau žinojęs, kad kada nors tapsiu popiežiumi, – sušuko jis kartą, – būčiau geriau mokęsis mokykloje!
Šis pokštas slėpė skaudžią tikrovę. Jonas Paulius I, kilęs iš ramios Venecijos, neturintis jokios užsienio patirties, buvo visiškai atsilikęs nuo gyvenimo. Kardinolas Villot, kurį popiežius paliko valstybės sekretoriaus poste, jį norom nenorom erzino, du kartus per dieną atnešdamas glėbius bylų, tvirtinamų dokumentų, spręstinų klausimų, priimtinų sprendimų tokiomis temomis, apie kurias kartais jis visiškai nieko neišmanė!
<...>
Kilnus melas ir maišatis
Penktą valandą keturiasdešimt dvi minutės atvyko ir asmeninis popiežiaus gydytojas. Jį iškvietė Magee. Daktaras Buzzonetti gyveno už dviejų žingsnių nuo Vatikano. Be galo susijaudinęs Buzzonetti konstatavo maždaug dvidešimt trečią valandą ištikusį ‚širdies smūgį“, nė nematęs reikalo paklausinėti kitų – nei sekretoriaus, nei venecijiečio daktaro Da Roso; paskui jis kartu su Villot ir Magee numazgojo mirusįjį. Tada Villot ir jis pats pradėjo rašyti oficialų pranešimą:
„1978 m. rugsėjo 29 d. apie pusę šešių ryto asmeninis popiežiaus sekretorius Johnas Magee užėjo į popiežiaus kambarį, nes nesusitiko su juo koplyčioje, kur popiežius paprastai tuo laiku eidavo melstis, ir rado jį mirusį savo lovoje...“
<...>
Specialieji pasaulio spaudos korespondentai dar nebuvo kreipęsi į „vatikanininkus“. Jie sudarė atskirą grupelę, kur visi vienas kitą pažinojo ir kalbėjo ta pačia kalba. Jie šaipėsi iš tų pačių dalykų: kai vienas žurnalistas pajuokavo, kad toks pamaldus popiežius galėjo skaityti tik „Kristaus sekimą“, niekas nesuabejojo. Ir kai apie keturioliktą valandą trisdešimt minučių toji klaidinga informacija pateko į Vatikano radiją, vidurdienio žinių rengėjas tėvas Farusi ją pranešė. Niekas nenustebo. Kai kurie klausytojai paskambino į redakciją teiraudamiesi, kokį būtent „Sekimo“ skyrių popiežius skaitė prieš mirtį! Ir tik po keturių dienų Valstybės kanceliarija paneigė tą informaciją.
Menkos pirmųjų valandų paslaptys subliuško pažvelgus atidžiau. <...>
Britų žurnalistas Johnas Cornwellas atliko patį kruopščiausią šios dramos tyrimą. Apie tai parašytoje knygoje Nakties vagis jis pateikė drąsią hipotezę: savo mirties vakarą Jonas Paulius I galėjo jaustis ypač išmuštas iš vėžių pokalbio su Villot ir Colombo, labai prieštaravusiems jo siūlomiems kurijos viršūnių pertvarkymams. Dėl streso ir pervargimo popiežius pamiršęs išgerti kraujo krešėjimą stabdančius vaistus, o be įprastinės dozės padidėjusi lemtingos trombozės rizika. Apie 23 valandą sunerimęs sekretorius Magee radęs ant kabineto grindų parkritusį popiežių. Tada kartu su kolega Diego Lorenzi paguldęs jį į lovą, kad rytą jį rastų padoriai ir giedrai atrodantį. Ši hipotezė yra tikėtina, nors ją ir paneigė abu svarbiausi veiksmo dalyviai.
Jeigu ši nekalta manipuliacija būtų buvusi patvirtinta, ji nebūtų pakeitusi nei pasaulio, nei Bažnyčios veido. Tiesą sakant, ne taip svarbu, kurią valandą mirė „besišypsantis popiežius“, nei tikros ar netikros pastangos, kurių ėmėsi keli artimi žmonės, be galo troškę staigią, „nepavyzdinę“ ir visus nuvylusią mirtį paversti šventu paveikslėliu, skirtu pamaldžioms damoms.
Svarbu suvokti, ar daugybė popiežiaus užuominų apie jo greitą mirtį, nereguliarus vaistų vartojimas, griežtas atsisakymas pasirodyti gydytojui po pirmojo širdies smūgio neišreiškė jo sąmoningos, apgalvotos valios atsiduoti Dievo valiai, niekieno kito, tiktai Dievo.
Jonas Paulius I maldavo Dievą leisti jam numirti. Ir jis buvo išklausytas.
<...>
Praleistas ištraukas ir pabaigą skaitykite knygoje „Vatikano paslaptys“.
