Lietuvai pasisekė, kad savo tūkstantmetį ji minėjo kartu su Ūkio banko dvidešimtpenkmečiu – šioms dviems reikšmingoms datoms buvo skirtas prašmatnus Rusijos didžiojo teatro spektaklis – baletas pagal anglų romantizmo poeto Georges‘o Byrono poemą „Korsaras“.
„Korsaro“ šturmui ruoštasi beveik metus – su žiniasklaidos pagalba sukeltas nemažas ažiotažas, didžiuliais plakatais išklijuoti naujieji Vilniaus reklamos stulpai, kvietimus į spektaklį nuolat girdėjo net „Maxima“ pirkėjai, laukiantys savo eilės prie kasų – iš čia įrengtų monitorių rūsčiu, lyg pasaulio pabaigą skelbiančiu balsu dabar pranešinėjama apie paskutinį Alos Pugačiovos koncertą. Triženklės, net keturženkles siekiančios bilietų kainos kėlė pagarbią baimę – šitaip visam renginiui suteikiant nepakeliamą imperinį svorį, kurio fone šio sezono Teatro alla Scala kainos į baleto spektaklius su 115 eurų atrodo gana kukliai.
„Brangiausias visų laikų baleto pastatymas“ (taip ryžtingai skelbė prašmatnūs kvietimai, kurių atspausdinimui ko gero prireikė mėnesinio kokio nors Lietuvos kultūros savaitraščio biudžeto) Lietuvos operos ir baleto teatre karaliavo tris dienas: penktadienį vyko pusiau atvira generalinė repeticija, kurią galėjo matyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendruomenė ir ko gero Ūkio banko žemesniųjų grandžių personalas, o šeštadienį ir sekmadienį parodyti du įspūdingi spektakliai „pilna koja“.
Šį stulbinantį 2007 metais choreografų Aleksejaus Ratmanskio (Lietuvoje pažįstamo iš baleto „Ana Karenina“) ir dabartinio Rusijos didžiojo teatro baleto meno vadovo Jurijaus Burlakos pastatytą spektaklį su Lietuva galima sieti ne tik dėl pasiaukojamų Ūkio banko pastangų, bet ir prisimenant dar senajame operos ir baleto teatre J. Basanavičiaus gatvėje 1964 metais įvykusią Broniaus Kelbausko pastatyto „Korsaro“ premjerą – per visus Didžiojo teatro spektaklius salėje nepavyko pastebėti šio spektaklio dalyvių, kurie galėtų geriausiai įvertinti po daugiau nei keturių dešimtmečių Vilniuje prisišvartavusį „Korsarą“.
Žiūrovai, raudonu kilimu žengdami į pirmųjų visos Didžiojo teatro baleto trupės gastrolių Lietuvoje spektaklius, vaišindamiesi istorinio įvykio rėmėjų šampanu ir markstydamiesi nuo fojė eksponuotų deimantų ir briliantų tviskesio, buvo iš anksto parengti stulbinančiam reginiui ir puikiai žinojo, kiek milijonų JAV dolerių išleista jo pastatymui, kiek tūkstančių kostiumų pasiūta ir kiek vilkikų juos ir kitą spektaklio rekvizitą gabeno į Lietuvą.
Trijų veiksmų penkių paveikslų spektaklis, choreografų-statytojų sukurtas remiantis XIX a. pabaigos-XX a. pradžios „Korsaro“ partitūra ir išlikusiomis keletą kartų šį spektaklį perstačiusio žinomiausio šio laikotarpio baletmeisterio Marijaus Petipa choreografijos notacijomis, aiškiai atspindi imperinę praėjusiųjų amžių sandūros estetiką ir grožio supratimą, ir gali būti vertinamas kaip labai įdomus choreografinio paveldo eksponatas, leidžiantis spektaklio kūrėjus sugretinti su prancūzu Pierre‘u Lacotte‘u, senosios choreografijos atkūrimui ir stilizacijai jau paskyrusiu keletą savo aktyvios veiklos dešimtmečių.
Šalia daugiau mažiau žinomų choreografinių epizodų (pirmojo paveikslo Pas d‘Esclave ir antrojo paveikslo Pas de deux) spektaklyje gausu charakterinių ir klasikinių šokių, choreografiniais štrichais paryškintų pantomimos scenų – tos plastinės „mėsos“, kurios prireikdavo sukurti scenoje pasakojamai sudėtingai istorijai.
Spektaklio prabangą pirmiausia lemia jo masiškumas – čia dalyvauja ypač skaitlingas kordebaletas ir mimanso artistų grupė (kelių dešimčių statistų, stebinčių ir dalyvaujančių veiksme, prabangos Lietuvos operos ir baleto teatras sau negali leisti). Juolab kad tai iš tikrųjų aktyvus dalyvavimas spektaklyje – pradedant pirmojo paveikslo prekybininkais, su rytietišku užsispyrimu siūlančiais savo prekes, ir baigiant vaisius kniaukiančiais vaikais.
Ryškaus egzotiško kolorito spektakliui pirmiausia suteikia dekoracijos ir kostiumai, kurių stilistika Lietuvos žiūrovams pažįstama iš pastarųjų metų baleto premjerų „Miegančioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“, „Bajaderė“, išpuoštų dailininko Viačeslavo Okunevo. Maskvos „Korsaro“ prašmatnūs ir puošnūs perspektyviniai Boriso Kaminskio scenovaizdžiai (miesto aikštė, korsarų grotas, Pašos rūmai) užbaigiami peizažinėmis galinėmis uždangomis, suprojektuoti su užmoju, o jų atlikimo kokybė artima tai, kurią gali pasiūlyti Lietuvos dekoratoriai-atlikėjai. Kur kas daugiau pastangų pareikalavo paskutinysis – nechoreografinis veiksmas, vaizduojantis korsarų laivo sudužimą. Aplodismentų sulaukė ir kol kas ramiai tyvuliuojančios jūros, nušviestos mėnesienos, vaizdas, ir, žinoma, iš dešinės įplaukiantis didingas laivas su jame triūsiančia įgula – netrukus, kilus įspūdingoms vėjo keliamoms bangoms, jis dramatiškai lūžo pusiau. Nors pirmajame spektaklyje laivo artėjimo efektą turėjęs sukurti iš pradžių antrajame plane iš kairės pasirodantis siluetinis laivo modelis triukšmingai atsimušė į dešiniuosius užkulisius ir vos nebaigė savo kelionės anksčiau, nei planuota, bet antrajame spektaklyje visi šie efektai buvo pademonstruoti sklandžiai ir dar kartą priminė apie natūralistinių efektų ištroškusią XIX-XX a. sandūros kultūrą, negailinčią didžiulių lėšų kelias minutes trunkančiam įspūdžiui sukurti.
Tikrai puikūs spektaklio kostiumai (dailininkė Jelena Zaiceva) – pirmajame paveiksle ko gero nerasi nė vieno tokio paties, nes siekiama sukurti spalvingą, margą rytų miesto atmosferą, derinant būdingas šiai kultūrai spalvingas, auksu ir sidabru siuvinėtas sunkias medžiagas ir akinamai baltą medvilnę. Pasiremdama senųjų spektaklių kostiumų eskizais, dalininkė galų gale išlaisvino korsarus nuo gėdingos dešimtmečius trukusios pareigos dėvėti aptemptas kelnes (kaip neseniai prisipažino aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis, tos „kalgotkės“, kurias jam teko mūvėti mokykliniame spektaklyje, ilgam jį buvo atgrasiusios nuo vaidybos ir teatro). Rūstūs ilgaplaukiai piratai dailininkės apvilkti siuvinėtais trumpais švarkeliais ir antblauzdžiais ir segi baltus sijonus, primenančius tuos, kuriuos vilki ir garbės sargybą prie Graikijos parlamento Atėnų Syntagmos aikštėje einantys kariškiai. Nepriekaištingai pagal atkuriamojo laikotarpio siluetą sumodeliuoti ir klasikinių šokėjų „tutu“, pasižymintys saikingu dekoru, priderintu prie veiksmo vietos.
Vilniuje pasirodė dvi šokėjų poros – Marija Aleksandrova ir Nikolajus Ciskaridzė (rugsėjo 19 d.) bei Natalija Osipova ir Ivanas Vasiljevas (rugsėjo 20 d.). Spektaklio reklaminėje kampanijoje daugiausia dėmesio skirta pirmajai porai, kuri, kaip atrodo, Lietuvoje jau buvo lankiusis ir dalyvavo uždaruose Ūkio banko prezidento Romanovo vakarėliuose, vykusiuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Marija Aleksandrova, pažįstama iš įdomaus Didžiojo teatro baleto spektaklio „Faraono duktė“, kurį rekonstravo Pierre‘as Lacotte‘as, DVD įrašo (čia ji atlieka Ramzes, Faraono dukters Aspičijos patikėtinės, vaidmenį) sužavėjo tiksliu šokiu, aiškia, maloniai natūralia vaidyba, o jos išvaizda priminė parėjusių amžių sandūros balerinas tvirtomis kojomis – stulbino virtuoziški balerinos sukiniai, tikslios pozos, ryškūs baigiamieji choreografinių scenų akcentai. Išraiškingai ji atliko ne tik galybę adagio, variacijų ir scenų, bet ir azartišką charakterinį šokį, persivilkusi korsaru.
Nikolajus Ciskaridzė, jau turintis Lietuvoje savo gerbėjų (teko girdėti, kaip dvi garbios damos, atvykusios į rugsėjo 20 d. spektaklį, skundėsi, jog klaidingai supratusios išankstinę informaciją ir bilietus į spektaklius pirkusios vien dėl šio šokėjo) šoko energingai, lengvai, tačiau jo Konradas paliko savimi besigėrinčio savimylos įspūdį.
Didžiulis atradimas baleto mėgėjams – antroji „Korsaro“ pora, kurių šokis jau senokai sekamas portalo „youtube.com“ gerbėjų, tačiau pamatyti juos „gyvai“ tikrai vertėjo. Ivanas Vasiljevas, galbūt ir nepasižymintis išlakia figūra, gali pasigirti fenomenalia šuolių technika ir nepaprasto intensyvumo ir tikslumo sukiniais. Šios techninės šokio charakteristikos, palaikomos šokėjo ištvermės ir išraiškingos vaidybos, leido jam sukurti ilgam įsiminusį korsaro paveikslą. Populiariajame Pas de deux, nešdamas aukštai ant rankų iškeltą Medorą, I. Vasiljevo Konradas dar įsigudrino nustebinti neaukštu elegantišku arabesku. Apskritai įspūdį darė tvirta, jokio baletinio manieringumo neturinti šokėjo stovėsena, rafinuotai stilizacijai nepasiduodančios vaidybos detalės (pauostęs migdomaisiais prikvėpintą gėlės žiedą, jis krenta į guolį, nesirūpindamas pozos grakštumu), ugningi, romantizmo aistra pulsuojantys gestai ir žvilgsniai.
Natalijos Osipovos Medora – taip pat nepriekaištingas choreografinis ir artistinis paveikslas. Smulkutė, elegantiškų, plastiškų linijų šokėja turi ir vaidybos dovaną, ir ištobulintą techniką – pasigėrėtini jos lengvi, aukšti šuoliai, stabilių sukinių trelės. Šokdama korsaru persivilkusios Medoros šokį, balerina ne tik gestais, bet ir šokio azartu pademonstravo, kad korsaro esmė – ne ūsai, bei drąsi širdis. Beje, šis epizodas, nepatekęs nė į vieną šiandien žinomą „Korsarų“ DVD versiją (Sankt Peterburgo Marijos teatro ir American Ballet Theatre), lietuviškame B. Kelbausko pastatyme taip pat buvo. Šio energingo šokio pabaigoje nuskambantis Medoros šūkis „Na abardaž!” (Į abordažą!) primena įvairiausias dėmesį atkreipiančias priemones naudojusią praėjusių amžių sandūros choreografiją ir suteikia platesnį kontekstą šiuolaikinės choreografijos ieškojimams, taip pat dažnai pasitelkiantiems verbalinius akcentus.
Išdykėlės Giulnarės paveikslą spektaklyje su užsidegimu sukūrė Jekaterina Šipulina (rugsėjo 19) ir Jekaterina Krysanova (rugsėjo 20), didelį įspūdį padarė Lankedemo-Genadijaus Janino vaidyba.
Norint įvertinti artistinius maskvietiško „Korsaro“ privalumus, spektaklį reikėtų žiūrėti kur kas daugiau sykių ir ne iš 15 eilės – čia itin daug klasikinio šokio epizodų, kuriuos atlieka stiprūs, techniškai išprusę šokėjai. Tai ir pirmojo paveikslo Pas d‘Esclave, ir trankūs, emocingi korsarų šokiai (kartu su Birbantu-Vitalijumi Viktimirovu jį ugningai atliko Ana Antropova), antrojo paveikslo Odaliskų trio (Olga Steblecova, Ana Nikulina ir Ana Leonova), paskutiniojo veiksmo Vėduoklių Grand pas.
M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtiniams buvo patikėta ne tik atlikti dekoratyvius statistų vaidmenis, bet ir pašokti pantomimos elementų turintį mažųjų korsarų šokį antrajame paveiksle (šoko keturios mergaitės ir du berniukai).
Lietuviškas „indėlis“ į maskvietišką „Korsarą“ – ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestras, galutinai spektaklį surepetavęs per keletą repeticijų. Diriguojamas Pavelo Kliničevo, jis tinkamai akompanavo šokiams ir sukūrė reikiamą įtampą dramatiškoje spektaklio pabaigos scenoje.
Imperinio baleto stilių geriausiai perteikė antrajame veiksme parodytas „Atgijęs sodas“, atskleidęs Didžiojo teatro kordebaleto pajėgumus: kelios dešimtys šokėjų šoko darniai, lengvai, grakščiai, nuotaikingai. Gausi šio spektaklio butaforija – gėlių krepšiai, girliandos, įnešami ir išnešami gėlynai, iš kurių suformuojama efektinga grindų dekoracija – iki galo perteikė dekadentišką Rusijos imperijos „grožį“, kurį po keleto metų suniokojo kur kas negailestingesnių Spalio revoliucijos korsarų gaivalas. Šiame epizode iš gausybės grupinių šokių, variacijų, senąsias nuotraukas primenančių pozų atsiskleidė visas vėlyvosios Marijaus Petipa kūrybos spindesys ir marazmas, kurio atgarsius ir po šimto metų galima buvo pajusti „Korsaro“ prieigas puošusiose butaforinėse vazose su jurginų puokštėmis. O „Atgijusio sodo“ apoteozėje – į sceną įneštame gigantiškame gėlių krepšyje – vietoj skulptūriškoje pozoje susitingusios Medoros būtų visai tikusi kokio nors caro (o galbūt ir Ūkio banko prezidento Vladimiro Romanovo) monograma.
