Rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 dienomis Nacionalinė dailės galerija lankytojams parengė išskirtinę svetingojo savaitgalio programą, skirtą parodos „Tadeuszas Kantoras. Tapyba. Teatras“ uždarymui.
Jos metu vyks nemokamos ekskursijos, paskaitos ir filmų peržiūros, siūlančios detaliau susipažinti su lenkų menininko inovatyviais kūrybiniais sprendimais teatre, pamatyti jo kultinių avangardinių spektaklių įrašus ir kartu atrasti intriguojančius, dar pilnai neištyrinėtus avangardo proveržius ne tik Lenkijos dailėje bei teatre, bet ir 7-8-o dešimtmečio sovietinės Lietuvos kultūroje.
Šia proga nuo penktadienio iki sekmadienio galerijos bilietas kainuos tik 1 Lt.
Rugpjūčio 30-ą, ketvirtadienį, 18 val., NDG auditorijoje
Lenkų teatrologės dr. Annos R. Burzyńskos paskaita „Žmonių imitacijos: aktoriai Kantoro teatre“. Dr. Anna R. Burzyńska domisi šiuolaikiniu Europos teatru, muzikos ir multimedijos naudojimu teatre. Paskaita vyks anglų kalba. Lektorė teigia, kad T. Kantoro mąstymui apie aktorystę didelę įtaką darė Bauhauso eksperimentai, Brunono Schulzo apsakymai, Witkacy pjesės, Vsevolodo Mejerholdo metodas ir hepeningai. „T. Kantoro aktorystės metodo neįmanoma suformuluoti, bet jis yra labai svarbus šiuolaikinio teatro įkvėpimo šaltinis ir tradicinės, psichologinės aktorystės mokyklos alternatyva", teigia A. R. Burzyńska.
19.10 val., NDG auditorijoje
Filmas „Meilutės ir baidyklės“ (Lovelies and Dowdies), rež. Ken McMullen, 1973, 29 min. Filme T. Kantoro spektaklio įrašas, nufilmuotas Edinburge, apleistoje nebegyvenamoje benamių prieglaudoje šalia Greyfriarso kapinių. Režisierius nespalvotoje juostoje gretina spektaklio ištraukas su dokumentiniais vaizdais iš Smithfieldo mėsos turgaus Londone.
Rugpjūčio 31 d., penktadienį, 16 val. – ekskursija po parodą.
17.30 val., NDG auditorijoje – teatrologo dr. Edgaro Klivio paskaita „Kauno pantomimos trupė 1966–1972: energijos, taktikos, pakraščiai“ apie latvių kilmės dailininko, režisieriaus ir mimo Modrio Tenisono, 1966 m. Kaune įkūrusio pirmąją pantomimos trupę Sovietų Sąjungoje, kūrybą ir sąsajas su avangardu. „Paskaitoje bus siekiama atskleisti šio, tradicinėms sovietinės Lietuvos kultūros interpretacijoms visiškai svetimo, beveik efemeriško istorinio reiškinio aktualumą. Trupės eksperimentai kultūriškai izoliuotame sovietiniame Kaune buvo nuolatinis vaikščiojimas pakraščiais tarp skirtingų kultūrinių statusų, institucijų, medijų, žanrų ir vietų.“, sako paskaitos autorius.
Dr. Edgaras Klivis tyrinėja sovietinio laikotarpio Lietuvos kultūros, dramaturgijos, teatro ir kino raidą, taip pat postsovietinės kultūros ir meno reiškinius.
18.30 val. Dokumentinis filmas „Ecce homo“, Modrio Tenisono pantomimos trupė Kaune, rež. Vidmantas Bačiulis,1972, 15 min.
Rugsėjo 1-ą, šeštadienį, 14.30 – ekskursija po parodą.
16 val., NDG auditorijoje vyks Tadeuszui Kantorui pasaulinį pripažinimą atnešusio spektaklio „Mirusi klasė“ („Umarła klasa“), įrašo peržiūra. Rež. Denis Bablet, 1977, 78 min. Maždaug aštuntojo dešimtmečio viduryje T. Kantoras pasisakė už „uždarą teatrą“ – teatrą be žiūrovų. „Mirusi klasė“ tapo pirmuoju šios idėjos įgyvendinimu – asmeninių prisiminimų ir susitikimų su neįmanoma sudabartinti praeitimi sceninis seansas. Spektaklio įrašas buvo padarytas T. Kantoro teatro „Cricot 2“ gastrolių metu Prancūzijoje.
Apie kūrėją ir parodą
Tadeuszas Kantoras (1915–1990) – lenkų tapytojas, piešėjas, scenografas, režisierius, eksperimentinio teatro kūrėjas ir teoretikas, hepeningų ir meninių manifestų autorius, ženkliai prisidėjęs prie avangardo terpės formavimosi Lenkijoje, ypač Krokuvoje. Nuo 1955 m. T. Kantoras vadovavo savo įkurtam „Cricot 2“ teatrui. Jis sukūrė įvairias teatro koncepcijas pagal savo spektaklių pobūdį, tokias kaip „beformis (informel) teatras“, „nulinis teatras“, „hepeningo teatras“, „neįmanomas teatras“ ir „mirties teatras“. T. Kantoro teatrinė kūryba buvo stipriai susijusi su jo daile. „Tai buvo meilės trikampis. Aš, tapyba ir teatras“, – rašė menininkas. Dailės objektai ir scenografija spektakliuose vaidino kaip ir aktoriai. Jie reiškė tiek pat, kiek ištariamas žodis. Nuo 1969 m. su „Cricot 2“ teatru T. Kantoras daug kartų gastroliavo visame pasaulyje. T. Kantoro dailę įkvėpė anuomet naujos meno kryptys – siurrealizmas, beformė dailė (Informel) ir konceptualusis menas – su kuriomis jis susipažino dažnų gastrolių užsienyje metu. Nuo 1964 m. dailėje ir teatre jis plėtojo savo sukurtą ambalažo meninę viziją, kurios kai kuriuos pavyzdžius galima išvysti šioje parodoje.
Paroda „Tadeusz Kantor. Tapyba. Teatras“ yra šio garsaus menininko itin turtingos kūrybinės veiklos fragmentas. Joje eksponuojama 7–8-ojo deš. kūryba, leidžianti žiūrovui pažinti platų T. Kantoro kūrybos spektrą, ypač akcentuojant įvairių kūrybos periodų teatrinius objektus: scenografijos fragmentą iš spektaklio „Baliadina“ (1943), „Rūbinę“ iš spektaklio „Meilutės ir baidyklės“ (1973) ir mokyklinius suolus su mokinių bei jų prižiūrėtojo manekenais iš kultinio T. Kantoro spektaklio „Mirusi klasė“ (1975). Ekspozicijoje pirmą kartą publikai pristatomas rekonstruotas T. Kantoro kūrinys – spektaklio „Mažame dvarelyje“ trečiojo pastatymo, sukurto 1969 m. filmui „Maišai, spinta ir skėtis“, scenografija. Šis 1966 m. Vakarų Vokietijoje parodytas spektaklis (pakeistu pavadinimu „Spinta“) žymi tarptautinio T. Kantoro pripažinimo pradžią.
Šalia teatro objektų ekspozicijoje pateikiamas platesnis T. Kantoro dailės palikimo pjūvis: menininko išrasti ambalažai, tapyba, piešiniai, lydimi dokumentinės medžiagos.
Scena iš spektaklio „Mirusi klasė“, 1978 m. Jano Dalmano fotografija. Cricoteka archyvo kolekcija (nuotr. Organizatorių)
