Du JAV studentai pagamino robotą, galintį atrakinti patikimiausiais mechaniniais užraktais apsaugotus seifus, 30 metų atitikusius JAV vyriausybės slaptų dokumentų saugojimo standarto reikalavimus.
Ko reikia norint įveikti vieną patikimiausių pasaulyje „Sargent and Greenleaf 8400“ mechaninį užraktą naudojantį seifą? Dviejų gerų galvų, smalsumo, nešiojamojo kompiuterio ir savadarbio roboto, praneša „Ubergizmo.com“.
Masačusetso Technologijos instituto (MIT) studentai Grantas Jordanas ir Kyle Vogtas įrodė, kad neįveikiamų seifų, naudojančių koduotas mechanines spynas, nebūna. Viskas prasidėjo nuo to, kad Grantas savo draugui parodė seną seifą, kurio užrakto kodas buvo seniai pamirštas. Vaikinams labai parūpo sužinoti, kas jo viduje, tačiau, užuot pasitelkę metalo pjūklą, grąžtą ir kitus seifo išlaužimui būtinus įrankius, nusprendė pasikliauti savo smegenimis.
Jie nusprendė sukonstruoti savadarbį robotą, kuris tikrintų visus galimus užrakto kodo variantus ir atrastų tikrąjį. Gerai apžiūrėję seifą jie nusiminė pamatę, kad jame naudojamas „Sargent and Greenleaf 8400" užraktas – vienas saugiausių pasaulyje, kurį JAV vyriausybė 30 metų naudojo seifuose su slaptais dokumentais. Tačiau vaikinai rankų nenuleido.
Studentai ėmėsi kurti algoritmą, kuris leistų „švariai„ atrakinti seifą naudojant vadinamąją „brutalios jėgos“ ataką, tai yra, tikrinant visas įmanomas teisingo kodo kombinacijas. Skaičiavimai parodė, kad jų kiekį galima sumažinti atmetus vadinamąsias uždraustų skaičių sritis, kurios susidaro dėl technologinių seifo užrakto ir jo konstrukcijos ypatumų. Paaiškėjo, kad dėl to galimų kodo variantų skaičius sumažėja maždaug 10 kartų. Išnagrinėję internete prieinamą informaciją apie seifų koduotus mechaninius užraktus ir jų įveikimo metodus, G. Jordanas ir K. Vogtas „Java" programavimo kalba parašė reikiamą algoritmą ir pradėjo konstruoti seifo kodo parinkinėjimo įrenginį.
Savadarbiui robotui buvo panaudotas paprastas žingsninis variklis, fiksuojantis rotoriaus padėtį maitinimo išjungimo metu. Tokie varikliai plačiai naudojami buitiniuose prietaisuose, pavyzdžiui, skaitmeniniuose vaizdo grotuvuose. „Mechaninėje rankoje" yra keli vamzdžiai, sukiojantys kodinio užrakto rankenėlę, kuria nustatomi reikiami skaičiai, ir grįžtamojo ryšio daviklis, aptinkantis, kad seifo durys atrakintos ir žaibiškai sustabdantis variklį.
Įkėlę į „mechaninės rankos„ mikrovaldiklį naują valdymo programą ir savo sukurtą algoritmą, vaikinai pradėjo „švelnaus“ seifo atrakinimo procesą.
Kadangi robote buvo naudojamas silpnas variklis ir ne tokia efektyvi savadarbė mechaninė konstrukcija, šifro variantai buvo renkami palyginti lėtai – vienas bandymas buvo atliekamas per 1 - 2 sekundes. Tačiau skubėti nebuvo kur, ir po maždaug 21 000 kodo bandymų ciklų seifas buvo atrakintas.
Nors seife vaikinai nerado nieko įdomaus, jie patvirtino, jog būtinybė JAV vyriausybės įstaigoms pereiti nuo mechaninių prie elektroninių seifų užraktų buvo tikrai pagrįsta ir neatidėliotina. Rankas, galvas ir laiko turinčių studentų yra pakankamai, kad jų paslaugomis nesusiviliotų seifų paslaptis įminti trokštantys užsakovai.
Šiame vaizdo siužete – G. Jordano ir K. Vogto sukurtas seifų atrakinimo robotas.
