Vilniaus apygardos teisme advokatas Mykolas Girdiušas teigė abejojantis, kad sovietų armijos kapitono Vladimiro Prokofjevo veiksmus galima kvalifikuoti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, jei nėra žinoma, ar jis suvokė aukščiausių vadovų vykdomą politiką ir parodė moralinį apsisprendimą dalyvauti operacijose Lietuvoje.
Už akių teisiamas V. Prokofjevas buvo Pabaltijo karinės apygardos 107-osios motorizuotos šaulių divizijos 106-ojo tankų pulko karininkas, kuopos vadas.
„Manau, kad tokio lygio, kaip mano ginamasis, tarybinės armijos karininkas turėtų atsakyti už konkrečius jo įvykdytus nusikalstamus veiksmus, tačiau ne už visą Lietuvos žmonėms Tarybų Sąjungos vadovų, aukštų karinių pareigūnų veiksmais 1991 m. sausio mėn. padarytą žalą“, – Vilniaus apygardos teismui sakė advokatas.
Dabar šioje baudžiamojoje byloje gynėjai sako savo kalbas.
Prokurorai V. Prokofjevą kaltina, kad jis, kaip tanko vadas su tanko ekipažu leitenantais 1991 m. sausio 11 d. dalyvavo užimant Spaudos rūmus ir Sausio 13-ąją užimant Radijo ir televizijos pastatą S. Konarskio gatvėje. Kaip ir daugelis kaltinamųjų Sausio 13-osios byloje, V. Prokofjevas kaltinamas labai sunkių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui padarymu.
Jis buvo apklaustas iš karto po sausio įvykių karinės prokuratūros pareigūnų, kariškis neneigia dalyvavęs Spaudos rūmų ir Radijo ir televizijos pastato užėmime, tačiau neigia, jog dėl jo veiksmų buvo žmonių aukų.
Prokurorai V. Prokofjevo veiksmus kvalifikavo taip pat, kaip ir buvusį Sovietų Sąjungos gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo ir buvusio Vilniaus garnizono vado Vladimiro Uschopčiko.
Advokatas: įsakymo vykdymas nėra bendrininkavimas
Advokatas M. Girdiušas mano, kad bendrininkavimas tokia apimtimi, kokia įvardijo prokurorai, jo ginamajam yra inkriminuotas visiškai nepagrįstai.
„Manau, kad prokurorai neteisingai bando suniveliuoti visų kaltinamųjų kaltę pateikdami jiems vieną ir tą patį kaltinimą, apjungdami jų veiksmus bendrininkavimo ir organizuotos grupės sąvokomis“, – kalbėjo M. Girdiušas.
Advokatas priminė, kad pagal Baudžiamąjį kodeksą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ir daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.
„Absurdiška būtų manyti, jog buvo galimas betarpiškas tyčinis susitarimas tarp maršalo gynybos ministro D. Jazovo, kitų aukštų kariuomenės pareigūnų su mano ginamuoju kuopos vadu kapitonu Prokofjevu, dėl veiksmų, kurie buvo padaryti 1991 metų sausio mėnesį“,– sakė advokatas.
Advokatas sakė, kad D. Jazovas ir Prokofjevas buvo per daug toli nutolę ir pagal pareigas ir pagal karinį laipsnį.
„D. Jazovas galėjo susitarti su aukštais kariniais ir valdžios pareigūnais tokiais kaip V. Kriučkovas, V. Demidovas bet ne su mano ginamuoju Prokofjevu“, – sakė M. Girdiušas.
Jis pabrėžė, kad V. Prokofjevas savo veiksmus įvykdė ne susitarimo, o įsakymo pagrindu. Gynėjas mano, kad prokurorai sutapatino bendrininkavimo sąvoką su įsakymo vykdymo sąvoka, o tam, kad toks akivaizdus skirtumas tarp savokų bendrininkavimas ir įsakymo vykdymas būtų kaip nors sušvelnintas, prokurorai kaltinime vartoja žodžius „pasitelkė“, „įtraukė“.
Pasak advokato, Lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad „pasitelkti“ reiškia pasikviesti į talką, pasiprašyti rinktis į būrį savanoriškumo principu.
„Šis žodis nei baudžiamojoje teisėje, nei karinėje terminologijoje nėra vartojamas. Abiejų žodžių prasmė – jie nusako savanoriškumo principą. Kaip gi tikrovėje, tas prokurorų pasirinkti terminai buvo įgyvendinti“, – mano gynėjas.
S. Prokofjevas tarnavo 107 motorizuotų šaulių divizijoje.
Tuo metu kariuomenės struktūra buvo tokia: diviziją sudarė pulkai, pulkus – batalionai, batalionai buvo sudaryti iš kuopų. Advokato M. Girdiušo manymu, jo ginamasis buvo pavaldus divizijos, pulko, bataliono vadams ir visų rangų jų pavaduotojams.
„Jeigu divizijos vadas, turintis generolo – majoro laipsnį gal ir galėjo išsakyti aukštesniems vadams savo nuomonę dėl numatomų vykdyti veiksmų tikslingumo ir teisėtumo, tai mano ginamasis kuopos vadas tokios galimybės ir teisės neturėjo. Pagal griežtą karinę subordinaciją, jis neturėjo teisės tiesiogiai kreiptis į aukštesnius vadus, apeidamas savo tiesioginius viršininkus, taigi jis net neturėjo teisės prieiti prie divizijos vado ir tiesiogiai kreiptis į jį ir išsakyti savo nuomone“, – sakė advokatas.
Gynėjo teigimu, jo ginamasis buvo kapitonas, tai ketvirtas nuo žemiausio jaunesniojo leitenanto laipsnio, jis priklausė jaunesniųjų karininkų grandžiai, vadovavo smulkiausiam kariniam struktūriniam vienetui – kuopai, jo veiksmai buvo sąlygoti ne susitarimo, tai yra ne savanoriškumo, o įsakymo pagrindu.
„Taigi apie kokį susitarimą ir bendrininkavimą galima kalbėti. Kas mano ginamojo klausė, nori jis dalyvauti vykdant nusikalstamą veiką ar ne. Jis vykdė įsakymą. Mano ginamasis tuo metu, tomis sąlygomis negalėjo atsisakyti vykdyti vado įsakymą, atsisakyti lipti į tanką ir važiuoti ten, kur jam liepiama. Jis buvo priėmę karinę priesaiką. Atsisakymas vykdyti įsakymą būtų reiškęs jam ilgus metus įkalinimo, aš jau nekalbu, kokios pasekmės būtų jo šeimai ir jo paties ateičiai. Kitaip galėjo elgtis tik patriotai besiaukojantys Lietuvai“, – įsitikinęs advokatas.
M. Girdiušo vertinimu, jeigu jo ginamasis būtų nevykdęs įsakymo, jis būtų gavęs 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuratūra jam dabar siūlo skirti jam 16 metų laisvės atėmimo.
„Žmogus ne savo valia pateko tarp teisėsaugos girnų vien todėl, kad pasirinko kariškio profesija. Gal tiksliau būtų pasakyti pakliuvo tarp istorijos girnų ir turi būti sumaltas“,– teismui sakė kaltinamojo Sausio 13-osios byloje gynėjas.
Jeigu vyko karas, civiliai negalėjo saugoti objektų
V. Prokofjevas kaltinamas ir draudžiamos karo atakos vykdymu.
„Ar tai buvo karo ataka? Per daug nesileisdamas į teorinius ginčus dėl karo atakos apibrėžimo, aš galiu pasakyti, kad tuo metu ir Lietuvos valdžios struktūros tų įvykių nelaikė nei karu, nei agresija. Kas antras nukentėjusysis apklausiamas teisme parodė, kad ginti objektų jie atvyko išgirdę per valstybinį radiją ar televizija, jog reikia ginti objektų, nes juos ruošiasi užimti kariškiai“, – sakė advokatas.
Jis sako, kad 1949 m. Ženevos konvencijų 1-ojo papildomame protokole nurodyta, kad „civilių gyventojų arba pavienių civilių buvimu ar persikėlimu negalima naudotis siekiant apsaugoti tam tikrus punktu ar vietoves nuo karo veiksmų. Konflikto šalys neturi vadovauti civilių gyventojų arba civilių persikėlimui, turėdamos tikslą apginti karinius objektus nuo puolimo arba pridengti karines operacijas.“
Ši norma įtvirtina taip vadinamą „žmonių skydo“ naudojimo draudimą.
„Ar galima kaltinti tokio nusikaltimo padarymu mano ginamąjį, kuris pagal įsakymą atvyko su tanku prie Spaudos rūmų, vėliau prie LRT pastato, ir du kartus iššovė tuščiais šoviniais iš pabūklo. Ar tais veiksmais jis padarė nusikaltimą žmoniškumui?“, – klausė advokatas.
Jis mano, kad siekiant inkriminuoti šį straipsnį, reikia įrodyti, kad karininkas suvokė Sovietų Sąjungos vadovų vykdomą politiką, tos politikos nusikalstamą pobūdį, parodė savo moralinį apsisprendimą būti įtrauktam į šią nusikalstamą veiką, kad jis pritarė tokiai valstybės politikai.
Advokatas sako, kad prokurorai neįrodė to ir remiasi tik prielaidomis, S. Prokofjevas tuometinėmis sąlygomis negalėjo suprasti Sovietų Sąjungos vadovų politikos esmės, nežinojo tikrųjų planų, jis manė, kad vykdo vienkartinį savo karinės vadovybės įsakymą.
M. Girdiušas mano, kad tuo metu sovietų kariai nesuvokė vykstančių įvykių visumos, aklai vykdė jiems duotus įsakymus ir todėl turi atsakyti ne kaip bendrininkai su tais, kurie organizavo tuos įvykius ir turėjo toli siekiančius tikslus ir žinojo ką daro, o už konkrečius jų veiksmais padarytus nusikaltimus, tai yra jeigu nužudė žmogų – už nužudymą, jei sunkiai sutrikdė sveikatą – už sveikatos sutrikdymą, bet ne už karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui.
„Be abejo, iškyla klausimas, o kaip gi su pasekmėmis. Kas tada kaltas dėl žmonių žūties, sužalojimų. D. Jazovas? Be abejo jis, bet negalėjo jis būdamas Maskvoje nušauti A. Povilaičio ar sutraiškyti L. Asanavičiūtės“, – sakė advokatas.
Advokatas pripažįsta, kad Sausio 13-osios įvykių pasekmės yra labai skaudžios Lietuvos žmonėms, neteisėtų įsakymų vykdymas neatleidžia jo ginamojo nuo atsakomybės. M. Girdiušas mano, kad bendrininkavimą jo ginamajam galima inkriminuoti tik su tais kariškiais, su kuriais jis dalyvavo konkrečiuose karinėse operacijose.
Kadangi kiekvieno iš jų veiksmai sudarė sąlygas kitų, toje operacijoje dalyvaujančių kariškių veiksmams ir atsakomybė turi būti taikoma visiems operacijoje dalyvavusiems kariškiams, atsižvelgiant į bendrais jų veiksmais sukeltas pasekmes.
„Kadangi V. Prokfjevas nesuprato ir negalėjo suprasti, kad veikia karo, ginkluoto užpuolimo, agresijos ar aneksijos sąlygomis , jo veiksmai traktuotini ne kaip karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui, o pagal pasekmes, kaip nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, kuriuos jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia“, – mano gynėjas.
Pagal byloje esančius kaltinimus, V. Prokofjevas, veikdamas bendrininkų grupėje su kitų karinių struktūrų kariškiais, dalyvavo Spaudos rūmų užėmimo operacijoje. Čia sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vienam civiliui, nesunkiai sutrikdyta sveikata 31 civiliui, nežymiai sutrikdyta sveikata 24 asmenims.
Taip pat jis dalyvavo Radijo ir televizijos pastato užgrobime S. Konarskio gatvėje. Čia buvo nužudytas vienas civilis asmuo, sunkai sutrikdyta sveikatą septyniams civiliams asmenims, nesunkiai sutrikdyta sveikata 108 civiliams asmenims asmenims, nežymiai sutrikdyta sveikata 95 asmenims.
Pagal tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso nuostatas, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu nuo to laiko, kai jis padarė nusikaltimą praėjo 15 metų ir senatis nenutrūko dėl naujo nusikaltimo padarymo.
„Kadangi duomenų apie tai, kad Vladimiras Prokofjevas būtų per tą laiką padaręs naujų nusikalstamų veikų byloje nėra, todėl, jeigu gerbiamas teismas laiko, kad išteisinti nėra pagrindo, neišteisinus mano ginamojo , prašome šią baudžiamąją bylą Vladimiro Prokofjevo atžvilgiu nutraukti, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui“, – kalbą baigė advokatas.
Vilniaus apygardos teisme pastaruoju metu vyko baigiamieji advokatų pasisakymai Sausio 13-osios byloje.
Gynėjai pasisakymuose akcentuoja, kad Ukrainoje, Rusijoje, Kazachstane, Uzbekistane gimę kaltinamieji kruvinųjų sausio įvykių metu buvo jauno amžiaus, kai kurie 25-28 metų, neturėjo jokio ryšio su Lietuva, iki sausio įvykių nebuvo joje lankęsi, neišmanė jos istorijos, jie galėjo būti įsitikinę, kad Lietuva yra Sovietų Sąjungos dalis, o tuo metu melagingai buvo skleidžiama informacija, kad Kovo 11-osios aktas yra atšauktas ir negalioja.
Advokatai siūlė prisiminti, kas tuo laikotarpiu buvo rašoma istorijos vadovėliuose, sovietų kariuomenė dar nebuvo išvesta iš Lietuvos, o jos nepriklausomybė buvo trapi ir nepripažinta užsienio valstybių.
Generalinė prokuratūra siūlo buvusį Sovietų Sąjungos gynybos ministrą 93 metų Dmitrijų Jazovą pripažinti kaltu dėl nusikaltimų žmoniškumui per Sausio 13-osios įvykius ir įkalinti jį iki gyvos galvos. Iki gyvos galvos taip pat siūloma įkalinti dar penkis kaltinamuosius nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais – tarp jų ir buvusį KGB karininką Michailą Golovatovą.
Likusius kaltinamuosius, t. y. 61 asmenį, prokurorai prašo teismo pripažinti kaltais, padarius nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, ir skirti jiems laisvės atėmimo bausmes nuo 12 iki 20 metų, jas atliekant pataisos namuose.
Anksčiau savo kalboje prokurorai minėjo daugybę tarptautinių teisės aktų, jie sakė, kad Lietuva privalo vadovautis visuotinai pripažintais teisės principais ir normomis, pagarbos tarptautinei teisei principais, vykdyti įsipareigojimus.
1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.
Bylos nagrinėjimas bus tęsiamas rugsėjį.
