1991-ųjų sausio 13-oji – data, kuri vyresnio amžiaus lietuviams kelia itin skaudžius prisiminimus. Tuo tarpu jaunoji karta šią datą labiau vertina tiesiog istoriniame kontekste. Tačiau yra šeimų, kurioms ši diena pakeitė gyvenimus – negrįžtamai ir į skaudžiąją pusę...
Skaudus švenčių metas
Dariui Gerbutavičiui buvo vos 17 metų, tačiau tai neatgrasė jaunuolio nuo noro eiti prie TV bokšto ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Bet likimas šiam jaunuoliui buvo parengęs itin skaudžią gyvenimo atomazgą. Skaudžią ir neteisingą... Jis buvo suvarpytas penkiomis kulkomis, viena jų – mirtina.
Dariaus mama Vincė Gerbutavičienė pokalbio su Balsas.lt metu sunkiai tramdė ašaras. „Prabėgo 22 metai, bet nebuvo nė vienos dienos, kad pavyktų užsimiršti. Kas teigia, kad laikas gydo žaizdas – klysta“, - sakė V. Gerbutavičienė.
„Jausmai užplūsta ne per pačią sausio 13-ąją, o tik prasidėjus šventėms. Žmonėms pradėjus puošti eglutes, man prasideda nerimo laikas. Tada aplanko liūdesys. Visų nuotaikos geros, o mūsų šeimoje – atvirkščiai. Atėjus šventėms norisi pasislėpti, kad nematytum kitų žmonių“, - atviravo per sausio 13-ąją sūnaus netekusi motina.
„Per šventes nesinori nieko susitikti. Tiesiog viskas per daug skaudu. Likome tik du senukai. Tas jausmas – labai klaikus. Maža to, šiemet buvo itin liūdnos šventės. Turėjome globotinį, kuris lapkričio 2-ąją mirė...“, - pasakojo V. Gerbutavičienė.
Sūnus buvo visur
Sausio 13-ąją žuvusio Dariaus mama pasakojo, kad sūnus buvo labai linksmas jaunuolis: „Dariaus buvo visur. Pamenu, kaip jis su motociklu važinėdavo. Jo galvoje, kaip ir kiekvieno paauglio, sukosi jaunatviškos svajonės. Bet paskutiniais metais jis jautė savo lemtį. Sūnus labai surimtėjo. Mano vyras neteko darbo, todėl Darius pradėjo elgtis kaip suaugęs žmogus. Jis pasitikdavo mane grįžtančią iš darbo ir sakydavo, kad šiandien tėvelis linksmesnis.“
Žuvusio jaunuolio mama pasakojo, kad Darius draugavo su mergina: „Ji tuo metu buvo išvažiavusi iš Vilniaus. Po to sakė, kad jeigu ji būtų buvusi namuose, tikrai taip nebūtų nutikę. Bet jos tada nebuvo.“
Tą lemtingą dieną Darius sugrįžo namo. Prieš tai jis buvo nuėjęs prie Aukščiausiosios Tarybos. Namo jaunuolis grįžo pailsėti. Kartu su mama papietavo. Dariaus tėvas jau buvo išėjęs budėti prie TV bokšto. Vakarop į Gerbutavičių namus užsuko Dariaus pusbrolis. Jie pasišnekėjo, užkando. Vėliau pusbrolis išėjo. Netrukus duris uždarė ir Darius.
„Neturėjau net tokios minties, kad jis gali nebegrįžti. Bet kai greitosios pagalbos automobiliai pradėjo važiuoti pro šalį, supratau, kad įvyko kažkas blogo. Visą naktį ieškojau sūnaus. Pagalvojau, kad nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos. Paėmiau jo užrašų knygutę ir pradėjau skambinti draugų telefonais“, - pasakojo V. Gerbutavičienė.
Galiausiai vienoje vietoje atsiliepė ir pasakė, kad Darius yra pas juos. Bet... „Nors tada apsiraminau, bet netrukus vėl užplūdo negeras jausmas. Meldžiausi, kad tik jis nebūtų žuvęs. Bet širdis jautė, kad jo jau nebėra. Tada paskambinau mokyklos auklėtojai ir ji pasakė, kad klasėje mokosi du Dariai. Supratau, kad tada man pasakė ne apie tą Darių...“, - sakė V. Gerbutavičienė.
