Taigi, turime dvi dunksančias problemas šiai dienai – kuro ir apskritai energijos kainų nesuvaldomą kilimą ir grėsmingą klimato kaitą.
Kuro brangimas gadina ir net grasina griauti mūsų įprastą gyvenimo stilių, kuriame vartojimo didėjimas, tiek paskutiniam butelių rinkėjui, tiek milijardinio turo savininkui, užima pagrindinę vietą.
Klimato kaita žada padaryti gyvenimą mūsų anūkams blogesnį nei mūsų pačių gyvenimas - pirmą kartą moderniojoje žmonijos istorijoje. Tai yra, kaip paaiškintų ekonomistai, žada priversti juos gyventi mažiau vartojant nei mes; kitaip tariant, papildomai paaiškintų ekonomistai, būti mažiau laimingiems.
Ta pirmoji jėga, vartojimo didinimas, yra mūsų imperatyvas. Esame „Europą“ besivejanti tauta. Puikiai žinom, ko norim, ir kol negyvensim „kaip jie“, apie jokį vartojimo didinimo pristabdymą neleisim niekam nė prasižioti. Išmesim iš valdžios bet kokią partiją, užsiminusią apie būtinumą daugiau taupyti, prabangos prekių papildomą apmokestinimą ar subsidijas mažiau energijos naudojantiems šaldytuvams.
2000 m. Lietuvoje šimtui namų ūkių (šeimų) teko 95 spalvoti televizoriai, 2007 m. – jau 140, bet negi ties tuo sustosim? 2000 m. 13 namų ūkių iš šimto turėjo mikrobanginę krosnelę, 2007 m. – jau 49; argi čia pabaiga? Automobilius 2000 m. turėjo 46 proc. šeimų, 2007 m. – 64 proc. Taip ir sakykim – vos 64 proc.; kadangi dalis namų ūkių turi du ar tris automobilius (namų ūkis – tai 2,44 žm.), tai dar yra erdvės didinti automobilių skaičių Lietuvoje, net ir mažėjant jos gyventojų skaičiui.
Tai iki kiek didinsim? 1970 m. vidutinei (t.y. gyvenančiai nuosavame name) JAV gyventojų šeimai teko maždaug 114 kv. metrų gyvenamojo ploto vienam žmogui, 2001 m. – jau 179 kv.m. Lietuvoje dar ne tiek – 24 kv.m. (ir 2005, ir 2007 m.). 1980 m. tik 58 proc. amerikiečių namų ūkių turėjo oro kondicionavimo sistemą, 2001 m. – jau 77 proc. Taip, tam reikia nemažai energijos, energija brangsta – bet jei mūsų realūs atlyginimai galop padidės bent penketą kartų, įsirengsim tas sistemas ir kiekvienas iš mūsų.
Juk už vidutines disponuojamas mėnesio pajamas kiekvienas iš mūsų trijų su puse milijono 2003 m. galėjo nusipirkti 161 litrą A-95 benzino, o 2007 m. jau 254 litrus. Jei kuro kainos didės tokiu tempu, kokiu jos augo 2004-2007 m., o mūsų atlyginimai – kils irgi kaip kilo iki šiol, tai prie kurą ryjančių džipų galės persėst dar koks šimtas tūkstančių mūsiškių.
Žodžiu, dar pakaitinsim planetą kaip reikiant.
Antroji jėga, tiek pat galinga, bet pradedanti veikti tiesiog gestapiškai švelniai – klimato šilimas. Jis, vieno naujausio tyrimo duomenimis, pastarąjį dešimtmetį jau paspartėjo dvigubai. Tai suaktyvins ledynų tirpimą, jūros lygis kils, ir didžiųjų upių deltose gyvenantys dešimtys milijonų žmonių neteks pragyvenimo (užtvindant jų dirbamas žemes bei didėjant jų druskingumui) ir net vietos gyventi. Gyventojų skaičius toliau didės, todėl ateityje migracijos srautai padidės ir taps agresyvesni. Apie 2100 metus mūsų anūkų anūkai gali susilaukti ištirpstant Grenlandijos ledynus. Tokiu atveju pasaulio vandenyno lygis pakils 7 metrais, ir Palangos išnykimas bus vienas juokas, palyginti su visais kitais padariniais pasaulyje.
Sunkios pasekmės laukia ir šaltesniųjų pasaulio regionų, nes juose išnyks vietinė fauna ir flora bei atslinks nauja, pietinė – su neigiamu poveikiu ten liekančių žmonių gyvenimui ir sveikatai.
Norint, kad vidutinės temperatūros pasaulyje kilimas nepasiektų 3 laipsnių, būtina dar iki 2050 m. anglies dvideginio emisiją sumažinti perpus, sakoma tame pranešime.
Tai yra, kaimynas turi nustot važinėjęs į darbą savo automobiliu (pavežčiau, bet kad ne į tą pusę), tegul pradeda naudotis troleibusu.
2003 m. gruodį Europos Komisija oficialiai pasiūlė padaryti privalomą energijos taupymą ES šalyse: šešerius metus mažinti jos vartojimą 1 proc. kasmet (viešajame sektoriuje – 1,5 proc.). Turint galvoje, kad 94 proc. anglies dvideginio emisijos yra dėl energijos vartojimo, tai tuo pačiu veiksmingai stabdytų ir klimato atšilimą.
Bet pasiūlymas nugrimzdo šalių narų vyriausybių stalčiuose. Be abejo, dėl tos pačios priežasties – tokia direktyva reikalautų keisti lengvapėdiško vartojimo stereotipus; to betrūko, kad demokratinėje šalyje valdžia imtų spausti gyventojus atsisakyti kaitinamųjų elektros lempučių ir atlikti kitokius niekingai smulkmeniškus darbelius.
Dabar Europos Komisija rimtai galvoja apie pasiūlymus laikinai sumažinti minimalius akcizus kurui ar įvesti kitas lengvatas, mažinančias kuro kainas. Amerikoje Hilary Clinton ar Johnas Mccainas pasiūlė vasarai sumažinti mokesčius benzinui – kad vartotojui nebūtų trukdoma važinėti po senovei. „Dodge“ džipų gamintoja „Chrysler“ bendrovė savo automobilių pirkėjams siūlo trejus metus primokėti už benziną, jei tik jie pirks jos džipus. Mes, esu tikras, irgi kažką darysim, pasidairę į kitus.
Tai bus eilinį sykį kas nors trumparegiška. Vyriausybė išsisuks iš jai pavojingos situacijos ir – viskas tuo baigsis (nebent bus priimta viena kita deklaracija, pakilu tonu dėstanti jau keliasdešimt metų žinomas energijos naudojimo efektyvumo didinimo priemones). Jei klimatas šyla, o energija brangsta – imsimės priemonių ir kurui atpiginti, ir klimato atšilimui stabdyti.
Šizofreniška? Taip.
Ir kadangi esame protingos būtybės, taip ilgai negalės tęstis. Kas susivokia lėčiau, tam būtinumą vartoti saikingiau primins besitęsiantis kainų didėjimas, ypač kai jį teks sugretinti su lėtėjančiu pajamų augimu. JAV ilgėjančios nebeperkamų džipų eilės tiksliai koreliuoja su viešojo transporto naudotojų skaičiaus augimu. Plataus atgarsio susilaukė netgi tokia vieno tyrimo išvada – vienu doleriu pabrangus benzinui (galonas, t.y. 3,8 l benzino kai kur JAV jau kainuoja virš 4,5 dolerio) amerikiečių antsvoris per 7 metus sumažėja 16 procentų. Smagų amerikiečių pilvų perimetro išsiplėtimą 1979-2004 m., tyrimo autorių nuomone, taip pat geriausiai paaiškina santykinių kuro kainų kritimas tuo laikotarpiu.
Na, o kas orientuosis noriau, tas ne tik pats sau sumažins nuostolius, bet ir ras vis daugiau galimybių užtikrinti patikimesnę ateitį vaikams ir anūkams. Galimybių juk daugės sparčiau nei pavojų.
