Lietuviai kerta lažybų, ar gegužės 15 dieną poste dar bus tas pats Prezidentas. Visuomenė skilo į dvi dalis, tačiau konservatoriai susivienijo su socialdemokratais. Visas purvas, susitvenkęs aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, pliūptelėjo ant niekuo dėtų piliečių galvų.
Kadangi gyvename pasaulyje, kuriame karaliauja ekonomika ir viskas įvertinama pinigais, jau suskaičiuota, ir kiek tas malonumas kainuos. Pasak Seimo nario Kęstučio Glavecko, 40 mln. litų. Gerai būtų, kad tik tiek - turint omeny pašlijusią Lietuvos tarptautinę reputaciją. O kiek kainuoja chaosas ir nihilizmas, sėjamas Lietuvos piliečių galvose?
Tiesa, esama ir kito požiūrio - skandalas suaktyvino pilietinę visuomenę, įsuko spaudą, padės apsivalyti.
Kol kas faktinė Prezidentūros skandalo išraiška neįspūdinga - "krito" tik keli Prezidento patarėjai ir Valstybinės sienos apsaugos tarnybos vadas Algimantas Songaila. Na, dar du politikai bus teisiami už šmeižimą. Tačiau poveikis visuomenei bus didžiulis.
Pirma, pamatėme daug nuogų valdovų ir apie juos besisukančių veikėjų. Jų liguistos ambicijos ir gilus profaniškumas kartais verčia susimąstyti, ar jie turi sveiko proto.
Jų manierų nepajėgia nustelbti net ir imperatoriškų turtų tviskesys. Mūsų valstybės saugumas yra rimtesnis reikalas negu baltarusiškų traktorių detalės, apie kurias nusimanė Prezidento patarėjas šiuo klausimu.
Per keliolika metų mūsų klausa pasidarė jautresnė, todėl pačios giliausios skandalo priežastys glūdi stiliuje, kurį ėmė praktikuoti naujoji Prezidentūra. "Tradiciniai" veikėjai taip pat šį tą moka, privatizuoja viešbučius, bet viskas daroma tiesiog solidžiau. Sakau tai be ironijos. Kiekvieno nagai į save lenkti, tačiau tai nereiškia, kad valstybę galėtų valdyti mafija ar su ja artimai susiję žmonės.
Pastarasis atvejis, kai Prezidentas pagrobia bylą ir pats imasi ją tirti, tik paliudija beveik nesuvokiamą faktą, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose esama žmonių, neturinčių supratimo apie tai, kaip funkcionuoja valstybė. Tad per šį skandalą spręsis, koks stilius valstybės politikoje įsivyraus.
Antra, gavome vėl prisiminti jau kiek primirštą savo geopolitinę padėtį. Prasivėrus slaptosioms informacijos talpykloms pamatėm, kad NATO ir Europos Sąjungos antspaudas nėra neapeinama kliūtis. Braižomi žemėlapiai, kur Lietuva vaizduojama kaip informacijos "nusiurbimo" šaltinis, kaip cigarečių ar net karinės kontrabandos koridorius, galų gale kaip forpostas, Rytų mafijai įsitvirtinant Europos Sąjungoje. Tam naudojami finansiniai, kapitalo svertai, įvairūs šnipinėjimai, kurie netrunka tapti ir politine įtaka. Per skandalą spręsis, ar Lietuva liks paribio valstybė, amžinoji pilkoji zona.
Trečia, suvokėme, kokios apsunkusios, riebios yra vadinamos tradicinės Lietuvos partijos. Mums tenka srėbti briuselinę košę. Pagarba Lietuvos politikams, jie atliko savo pareigą agituodami už Europos Sąjungą. Tačiau parako tik tiek ir užteko - iki referendumo. Ir šiuo požiūriu įsivyravo įsitikinimas, kad darbas jau padarytas. O partijų santykis su rinkėjais tapo klaikiai formalus. Biurokratinis kalbėjimas nepelno simpatijos, nors jis ir šimtą kartų teisingas. Valstybės jubiliejams įgyvendinti ir įgyvendinami brangūs projektai visi matomi pro Vyriausybės langus - tiltas, prospektas, rūmai. Šiuo požiūriu pamoka pelnyta. Skandalas greičiausiai suardys daugiau nei dešimtmetį besiformavusią partijų sistemą, o kas bus sukurta vietoj jos, kol kas nedrįsta pasakyti net ir įžvalgiausi orakulai.
Ketvirta, "išsivadavo" tam tikra masių energija. Pamatėme, kas yra mūsų kaimynai ir draugai, vienus netikėtai pamilome, kitais ėmėme stebėtis ir slapčia nekęsti. Jei žmonės abejingi - tai bėda, tačiau ar judėjimas "Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą" reiškia pilietinės visuomenės formavimąsi? Pavadinimu maskuojama priešinga judėjimo kryptis. Jis neturi nė kruopelės konstruktyvumo ir vienija žmones, nusiteikusius "prieš". Deja, būtent čia Lietuva ir metama gerą dešimtmetį atgal, kai balsavimas "prieš" lemdavo rinkimų rezultatus.
Ir penkta - tikrai "metų atradimas". Žmonės nebetiki televizoriumi! Žiniasklaidos, kaip neklystančios tiesos nešėjos, kaip vienintelės spingsulės vilkų pilname miške, vaizdinys sužlugo. Tai jau pačioje skandalo pradžioje paliudijo krintantys pasitikėjimo reitingai. Žiniasklaida ne vienus metus vienvaldiškai karaliavo reitingų lentelėse kaip labiausiai mylima institucija, tačiau galų gale tapo nebeįmanoma nematyti to, kas įžvalgesniems stebėtojams visada buvo akivaizdu - ir didelė dalis žiniasklaidos siekia ne parodyti tikrus faktus, atskleisti tiesą, o tik realizuoja savo interesus. Dabar matyti kaip ant delno: vieni rodo viena, kiti - kita. Gal taip ir geriau.
