Sūnus atnešė parodyti knygų sąrašą, kurį rekomendavo lietuvių kalbos mokytoja vasaros atostogoms. Didesnė pusė knygų - tos pačios, kurias aš pats skaičiau net nesakysiu prieš kiek dešimčių metų.
"Raitelis be galvos", "Penkiolikos metų kapitonas", "Heklberio Fino nuotykiai", taip pat ir mūsų platumų "Kunigas", "Rambyno burtininkas". Širdy ramu pasidarė, kad pasaulis tiek mažai pasikeitė. Tiesa, daugybės metų prireikė, kad suprasčiau tikrąją kai kurių knygų, esančių tame sąraše, prasmę. Visų pirma galvoje turiu "Barono Miunhauzeno nuotykius".
Prisimenate, kaip baronas Miunhauzenas, paėmęs už savo peruko kaselės, iškėlė save su visu arkliu iš pelkės? Arba štai epizodas, kaip Miunhauzenas, suvijęs iš suplėkusių šiaudų virvę, leidosi iš Mėnulio. Virvė greitai baigėsi, bet baronas nesutriko: "Ilgai nelaužydamas galvos čiupau kirvuką ir, stipriai laikydamasis už virvės, atkirtau viršutinį jos galą ir pririšau prie apatinio. Taip ir leidausi žemyn". Vartant šią knygą staiga toptelėjo, kad braižas pažįstamas. Taip, "Baronas Miunhauzenas" - pranašiška knyga, jau prieš daugelį metų nuspėjusi mūsų politikų, visų po Nepriklausomybės atkūrimo veikusių valdančiųjų daugumų darbo metodus. Beje, vien darbo metodais paralelės tarp barono Miunhauzeno ir mūsų politikų dar nesibaigia. Mat baronas, kaip visuotinai žinoma, buvo teisingiausias žmogus žemėje. Lygiai tą patį galima pasakyti apie mūsų valdžios vyrus - ir jie visoje žemėje patys teisingiausi.
Reikėjo priimti teisingą sprendimą dėl 2 proc. BVP skyrimo krašto apsaugai - taip ir padaryta, nors niekam nebuvo paslaptis, kad Lietuvai tai ne pagal jėgas. Tiesa, kitaip nei barono Miunhauzeno istorijose, kur suplėkusių šiaudų virvė išties gali atstoti tvirtą trosą, realybėje ji ir telieka suplėkusių šiaudų virve, o arklys su raiteliu taip ir lieka nuskendęs pelkėje. Priimant politinį sprendimą dėl krašto apsaugos finansavimo "buvo arba nepasvertos finansinės Lietuvos galimybės, arba bandoma pergudrauti ir apgauti save pačius", "Omni.lt" pripažino Seimo narys A. Kašėta (http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_303723) . Yla išlindo iš maišo. NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, praėjusią savaitę susitikęs su Lietuvos ambasadoriumi NATO Linu Linkevičiumi dar kartą mandagiai davė suprasti, kad įsipareigojimus dera vykdyti. Kad iš suplėkusių šiaudų virvės gautume tikrą, mums reikia pridėti nei daug, nei mažai - beveik 500 mln. litų. Ir dar kartą neapgaudinėkime savęs, kad šį skirtumą, vadinamąją "deltą", lėmė nauji išlaidų krašto apsaugai skaičiavimo kriterijai. Jau nuo pat pradžių ir visiškai sąmoningai krašto apsaugai formaliai skiriami pinigai buvo nukreipiami kitoms, su gynyba visiškai nesusijusioms sritims.
Na, gerai, galima sakyti. Šiek tiek prigavome ponus iš NATO, deklaruodami puikius siekius tapome NATO nariais ir sutaupėme kelis milijardus, o atsipirkome tik tuo, kad ambasadorius nurausta susitikęs su NATO generaliniu sekretoriumi ir negali jam žiūrėti į akis. Truputį kenčia mūsų tarptautinis prestižas.
Deja, tai dar ne viskas, ką galima pasakyti šia tema. Kaip K. Marksas kažkada teigė, kad istorija - tai klasių kovos istorija, lygiai taip pat Nepriklausomos Lietuvos istoriją galima parašyti kaip "deltų" istoriją. Lietuva - šalis, kur Konstitucinis Teismas teismas turi priminti, kad pažadus reikia tesėti - o tai juk žino kiekvienas trejų metų vaikas. Turiu omenyje prieš keletą savaičių Konstitucinio Teismo priimtą sprendimą apie tai, kad neteisėta būtų vis pratęsinėti kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą grąžinimo terminus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_300014).
Valstybė tiek gera, kad prižada visiems visko, tačiau kai ateina pažadų įgyvendinimo metas - neria į krūmus. Ir tai ne populistų žarstomi pažadai, o Seimo priimti įstatymai, Vyriausybės nutarimai. Dažnai viena ranka duodama, kita atimama. Štai 2000 m. įsigaliojęs Valstybės tarnybos įstatymas aiškiai apibrėžė pareigūnų atlyginimo formulę, tačiau jau šio įstatymo įsigaliojimo įstatymas numatė išlygas, o taškus ant "i" uždėjo 2002 m. Vyriausybės nutarimas dėl atlyginimų valstybės tarnautojams skaičiavimo tvarkos, įteisinęs apgavystę (http://www.omni.lt/index.php?base/z_257815). Išėjo taip, kad nepaisant priimto įstatymo ir sveiko proto reikalavimų policininkai daugelį valandų buvo priversti dirbti veltui. Gal būtų dirbę ir iki šiol, jei ne Konstitucinis Teismas, pripažinęs, kad minėtas Vyriausybės nutarimas prieštarauja Konstitucijai. Apie tai buvo pranešta tokiu sakiniu : "Konstitucinis Teismas paskelbė, kad policininkams negali būti mokama už atliktą darbą mažiau negu priklauso" (http://www.omni.lt/index.php?base/z_288752). Tiesiog sunku patikėti savo akimis ir ausimis - kaip dirba Vyriausybė, jeigu jai reikia priminti tokius dalykus?
2000 m. gruodį Seimas nusprendė tapti dosnus švietimui ir mokslui: po ilgų ir įnirtingų diskusijų įstatymu įtvirtino lėšų, skiriamų šiam tikslui, didėjimo formulę (iki 2 proc. BVP 2004 m.) (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=116688&Condition2=). Nepraėjus ir dvejiems metams tos pačios kadencijos Seimas priėmė dar vieną įstatymą, kuriame tik vienas straipsnis ir vienas sakinys. Juo įsipareigojimai atšaukiami (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=187487&Condition2=). Kartu tai reiškia, kad beveik dvejus metus galiojusio įstatymo niekas net ir neketino vykdyti (įdomu, o jeigu aš pamėginčiau nevykdyti kokio nors įstatymo?). Beje, jau tuo metu, deklaruojant nerealius pažadus dėl švietimo ir mokslo, nebuvo vykdomi daugelį matų galioję panašūs įsipareigojimai dėl žemės ūkio ir kitų sričių finansavimo. Atrodytų, kas gali dar kartą patikėti pažadukais? Vis dėlto 2004 m. birželio 22 d. visos svarbiausios partijos su akademinės bendruomenės lyderiais Prezidentūroje iškilmingai pasirašė ir šampanu aplaistė memorandumą, kuriame įtvirtinta ne mažiau dosni švietimo ir mokslo finansavimo didinimo schema (http://www.lms.lt/skiltys/skiltys.php?skiltis=4). Tačiau ir šį kartą garbingos partijos ir vyriausybė net neketina prisiminti prisiimtų pasižadėjimų.
Ypač šauniai darbavosi 1996 - 2000 m. Seimo dauguma. 1989 m. priimamas Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas, kuriuo už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius tuo metu dar išties silpna ir neturtinga valstybė įsipareigoja gyventojams išmokėti 1,8 mlrd. litų kompensacijų. Negana to, 1999 m. Vyriausybė įsipareigoja gyventojams kompensuoti 3, 617 mlrd. litų rublinių indėlių. Jau tada buvo akivaizdu, kad su šiais įsipareigojimais, švelniai tariant, bus sunkumų. Ištikus finansų krizei, ta pati dauguma ir sustabdė bet kokių kompensacijų mokėjimą.
Įdomiausia, kad toji dauguma tuomet net nepradėjo spręsti kitos opios problemos, kuri tikrai privalėjo būti nedelsiant sprendžiama. Turiu omeny kelis tūkstančius šeimų, daugiausia Kaune, gyvenančių savininkams grąžintinuose namuose. Atkūrus Nepriklausomybę absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų įgijo galimybę už investicinius čekius, taigi nesumokėję realių pinigų, privatizuoti tuos butus, kuriuose gyveno. Tačiau tokios galimybės neįgijo dalis žmonių, kurie, dažnai netikėtai jiems patiems, gyveno namuose, kurie turėjo būti grąžinti savininkams. Čia tų žmonių, kurie vėliau tapo nuomininkais, ir savininkų interesai susikirto: savininkai norėjo atgauti nuosavybę, tačiau nuomininkai neturėjo kur išsikelti. Išeitį iš šios keblios padėties turėjo surasti valstybė, suteikdama būstą nuomininkams. Tai būtų teisinga, nes, kaip minėta, iš esmės nemokamai būstus įsigijo dauguma Lietuvos gyventojų, todėl daliai netekus tokios teisės, neteisybė buvo itin skaudžiai jaučiama. Suma, reikalinga šiai problemai išspręsti, toli gražu nesiekė čia minėtų milijardų, tačiau viena kitą keitusios vyriausybės šios problemos buvo linkusios nepastebėti. Tiksliau, visos valdančios daugumos atkreipdavo dėmesį į šią problemą, vis taisydamos įstatymus tai savininkų, tai nuomininkų naudai, priklausomai nuo atstovaujamos ideologijos, ir taip rinkdamos sau "balus" tarp savųjų, tačiau lėšos nebuvo skiriamos tarsi specialiai tyčiojantis iš žmonių. Nuomininkai, lyg baudžiami už nežinia kokias nuodėmes, keliolika metų gyveno neapibrėžtoje padėtyje, negalėdami butų nei parduoti, nei iškeisti, nei remontuoti. Valstybė, kompensuodama prarastus indėlius ir mokėdama už turėtą žemę, nesiėmė gelbėti šių žmonių, visaip išsisukinėjo, net pažeidė Konstituciją. Konstitucinio Teismo sprendime primenama: "įstatymai, kuriais valstybė nustato garantijas nuomininkams, turi būti paremti materialiniais ir finansiniais ištekliais"(http://www.omni.lt/index.php?base/z_90352). Ar išties reikia paties Konstitucinio Teismo nurodymo, kad būtų vadovaujamasi tokia savaime suprantama nuostata? Virvė, per trumpa ir suvyta iš suplėkusių šiaudų, yra niekam tikusi - tai supranta visi, išskyrus baroną Miunhauzeną ir Lietuvos valdžią.
Čia sąmoningai neminiu politinių partijų ir koalicijų, nes šiuo požiūriu viena jų išties geresnė už kitą. Valdžios veiksmų modelis nuolat kartojasi: iš pradžių prižadami aukso kalnai, po to išsisukinėjama, piliečiai vedžiojami už nosies, su jais bylinėjamasi paprastuose teismuose ir Konstituciniame Teisme. Matyt, kai kurios bylos nukeliaus net iki Strasbūro. Tad ar nuostabu, kad per prabėgusius metus tarp valdžios, valstybės ir žmonių atsirado nepasitikėjimas, dabar jau gramzdinantis net ir gerus sumanymus, paralyžiuojantis veiksmus?
Ir kas tą pleištą įvarė? Juodosios technologijos? Užsienio specialiosios tarnybos? O gal atsakymo reikia ieškoti kažkur kitur?
