Rašytojas ir Lietuvos radijo žurnalistas Saulius Spurga išleido naują romaną „Gintarinė valstija“. „Omni laikui“ jis pateikė geros knygos receptą: „Knygoje turi būti gausu Sokrato išminties, Erazmo Roterdamiečio ironijos ir Artūro Zuoko fantazijos. Visa tai turi būti sumaišyta deramomis proporcijomis, gerai išlaikyta ir supilta į spalvotus kietus viršelius, kad vos paragavęs skaitytojas būtų verčiamas iš koto...“
Kaip apibūdintumėt savo knygą - apie ką ji ir kam skirta?
Fellinio herojus režisierius „Saldžiame gyvenime“, išgirdęs panašų klausimą apie savo filmą, labai ryškiai įsisvajoja, palenda po stalu ir nusišauna... Tačiau suprantu, kad klausimas neišvengiamas ir atsakyti į jį būtina.
Aš šią knygą visų pirma matau kaip romaną apie Lietuvą, skirtą lietuviams. Norėjau pažvelgti į mus truputį kitu kampu: kas būtų, jei kaip tauta drąsiai žengtume į priekį, o daugelis mūsų mitų ir slaptų, neartikuliuotų troškimų, glūdinčių kažkur giliai žioruojančiuose tautos viduriuose, vieną dieną imtų pildytis? Galų gale kokie prisiminimai liks iš šių dienų Lietuvos, praėjus vienam kitam dešimtmečiui?
Romano veiksmas pastūmėtas kiek į priekį, tačiau fantastikos čia nėra, nes kūrinį apgyvendinę daiktai jau sukurti ir tik laiko klausimas, kada pasieks mūsų buitį. Skaitytojas romane ras detektyvo, trilerio elementų. Svarbiausia romano gija - Amerikos lietuvio Vito Janulio tiriama žmogžudystė, pramogų verslo žvaigždės nužudymas. Kita vertus, visi romano įvykiai aprašomi su doze ironijos. Kaip ir kitais atvejais, skaitytojas apie knygą susidarys savo nuomonę, suras jam įdomiausius aspektus, o į šventą skaitymo aktą niekas neturi teisės kištis ir nurodinėti, kaip kam ką suprasti - net pats autorius.
Utopijos lietuvių literatūroje nėra madingos. Kodėl bandėte įsivaizduoti Lietuvos gyvenimą ateityje?
Vieni, nepakeldami Lietuvos gyvenimo, užsišaldo, kiti leidžiasi į fantazijas, konstruoja utopines svajones... Beje, o kas šiuo metu lietuvių literatūroje madinga? Pasistengsiu kitą kartą nenuvilti.
Grįžtant prie klausimo - manau, kad lietuvių tauta utopijoms jau visiškai subrendo. Todėl šiuo atveju žengiau žingsnį dar toliau ir sukūriau antiutopiją. Be to, ar įmanoma nubrėžti ribą? Utopija - tobulas ateities gyvenimas, antiutopija - pragaras žemėje, tačiau kas vienam rojus, kitam gali virsti ir dažnai virsta pragaru. Lygiai taip pat prieštaringai vertinamas ir šių dienų Lietuvos gyvenimas, kuris, ne taip jau giliai paslėptas, glūdi ir šios knygos puslapiuose.
Ar skaitytojas priims šią knygą, kaip manote?
Norėčiau tuo tikėti. Mano kolegos iš universiteto knygą studijavo žvelgdami mokslininkų akimis ir teigia, kad ne tokios tolimos ateities informacinės visuomenės modelis romane nupieštas tiksliai ir įtikinamai, tačiau, žinoma, tai ne vienintelis ir galbūt ne svarbiausias knygos perskaitymo būdas. Čia jau kalbėjom, kad į šį romaną galima žvelgti kaip į utopiją, kaip į detektyvą. Beje, kas gali pasakyti, kaip mes jausimės, kai dar labiau atsivėrusi pasauliui Lietuva, pratusi prie uždaro, tam tikra prasme vis dar „pagoniško“ gyvenimo būdo, rimtai susidurs su intensyviu, galima sakyti, fiziniu kitų kultūrų poveikiu? Knygos herojus Vitas Janulis atvyksta į Lietuvą, kurios savimonė labai stipri, kokios mes ir norėtume, o tolerancijos ribos - itin plastiškos. Ar toks derinys įmanomas? Bet kokiu atveju nuo savęs nepabėgsi, ypač jei esi lietuvis. Paveldas - ir mūsų stiprybė, ir prapultis. Tuo gauna įsitikinti mano romano herojus, kaip, ko gero, įsitikiname ir mes patys realiame gyvenime.
Kuriai literatūrai priskirtumėte savo knygą - rimtajai ar pramoginei (jei dar galima taip skirstyti knygas)?
Iš tiesų šiais laikais, jei žmogus, užuot sėdėjęs įkniaubta nosim į televizorių, imasi knygos, net jeigu tai anekdotų rinkinys, jau galima jį laikyti labai rimtu piliečiu, o gal net mokslo kankiniu. Jei vaikas ar jaunuolis sugeba atsiplėšti nuo kompiuterio ir skaito knygą, nors ir Harį Poterį ar detektyvą - tai didelis pedagoginis laimėjimas... O mano „Gintarinė valstija", žinoma, bus skaitoma kur kas lengviau, nei pirmasis romanas "Pasaulio vidurys". Tai pramoginė knyga, parašyta rimtai.
Ko reikia gerai knygai?
Knygoje turi būti gausu Sokrato išminties, Erazmo Roterdamiečio ironijos ir Artūro Zuoko fantazijos. Visa tai turi būti sumaišyta deramomis proporcijomis, gerai išlaikyta ir supilta į spalvotus kietus viršelius, kad vos paragavęs skaitytojas būtų verčiamas iš koto... O iš tikrųjų gera knyga - ne Eurovizija, nubrėžti kokius nors idealius „pergalingus“ parametrus būtų sunku, dar svarbiau - tai visiškai beprasmiška.
Knygos vertingos tuo, kad jos yra kuo skirtingiausios, kaip skirtingi yra žmonės. Žmonių požiūrių, supratimo, saviraiškos skirtingumas bent jau man yra pats nuostabiausias dalykas pasaulyje, stebinantis ir gluminantis kiekvieną dieną.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
