Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su aktoriumi apie režisūrą, lietuvišką kiną ir pandemijos sukaustytą pasaulį.
Neslepia optimizmo
Paklaustas, ar karantino metu galėjo daugiau laiko skirti poilsiui, S. Balandis teigia, daug laiko praleidžiantis sodyboje: „Turbūt kaip ir visus, kas link skaitymo – taip, daugiau galima skirti laiko, Tačiau kelionės – tai čia vienareikšmiškai ne...ir dabar net negalvoju kažkur skristi. Atrodo tos kelionės brangsta jei pridedam testus ir izoliaciją.
O šiaip aš labiausiai pasiilsiu kaime. Kartais smagu kažkur nuvažiuoti, bet kartais žymiai smagiau pabūti kaime. Meistraujant, kažką darant. Nors dažniausiai būna, atvažiuoji, taką iki upės nupjauni, o pačioje upėje neišsimaudai. Kas turi sodybą, žino. O kas svajoja įsigyti – tie mato tik gražią vasaros pusę. Atvažiuoji, viskas gražu, žolė nupjauta... neįsivaizduoja, kiek reikia į tai įdėti darbo.“
Aktorius pasakoja, labiausiai gailintis be pajamų likusio jaunimo: „Visi galvoja tik apie vyresnio amžiaus žmones. O tarkim jaunimas, jaunos šeimos yra pasiėmusios paskolas būstui, augina vaikus ir dabar gali netekti darbų. Gerai, kad žmonės turi darbus, jie lengviau išgyvena, o jei netenka to, bankui nepasakysi „ne“. Taip, jis gali atidėti įmokas, bet tu vis tiek privalėsi susimokėti tas sumas. Visi galvoja tik apie vyresnius, skiepyti pradeda nuo vyresnių.“
„Kiek žinau, kitos šalys kaip tik tą procesą pradeda nuo jaunesnių žmonių, ne nuo vyriausių. Tai dabar kol prieis jaunimo laikas – nežinau net kada tas bus. Juk jaunoji karta yra mūsų ateitis – jiems sunkiausia dabar. Priedus duoda, bet aišku du šimtai eurų nieko neišgelbės. Kaip jie atsiskaitys su visais kreditais ir panašiais dalykais? Na ir tas neapibrėžtumas, kuris visus turbūt smaugia. Kiek ilgai mes dar draugausim su ponu Covidu? Jaučiu, kad gana ilgai ir reikės prisijaukinti. Turbūt skiepytis, aš įsivaizduoju, kas pusę metų. Bet aš asmeniškai tikrai nematau problemos kas pusmetį skiepytis, jei tai reiškia, kad neturėsim to Covido.“ – svarsto S. Balandis.
„Visi galvoja apie žiūrovus, kaip jiems išvengti tų dalykų, riboja jų kiekį. Bet kad aktoriai vienas į kitą atsisukę šneka, lieja emocijas ir turi pilną kontaktą – niekam, atrodo, tai nėra svarbu. Apskritai požiūris į atlikėjus, aktorius įdomus šitoje situacijoje. Aktorius irgi žmogus, pasirodo. Ir be kaukių, ir kontaktas, tai yra neišvengiama. Mes dar prieš prasidedant antrajai bangai išleidom internetu premjerą Nacionalinio dramos teatro. Ir jau aštuntą dieną viską uždarė. O iki tol turėjom pilną kontaktą, repetavom kiekvieną dieną po n valandų. Ir vaikščiojom visi be kaukių. Kaip su kauke repetuoti? Visus tas liečia, visi mes žmonės ir visiems pabodo. Reikia tikėtis, kad išsikapstysim.“ – viliasi Nacionalinio dramos teatro aktorius.
„Kai Siera Leonėje buvo Ebolos virusas, mano tolimas giminaitis ten dalyvavo misijoje dvi savaites. Dirbo su pilna izoliacija, jokių kontaktų. Tai trukdavo dvi savaites, nes po dviejų savaičių dingsta atsargumo momentas. Pirmo karantino metu pažiūrėkit koks buvo Vilnius. Susirgimų skaičius buvo juokas. Bankomato skaičiuko pirštu neleisdavai.
Grynų pinigų neturėdavom, saugojomės. Dabar viskas po truputėlį dingsta. Nepradėsi gi verkti, nuo tavęs mažiausiai priklauso. Liūdna, kad buvo karantinas paskelbtas per vėlai. Čia turbūt didžiausia blogybė, kurią gavo naujoji valdžia. Jei būtų jis pradėtas žymiai anksčiau, gal būtų buvę kitaip. Gal neturėtume tiek daug mirčių. Mano galva tikrai turėjo būti anksčiau veikiama.“ – valdžios veiksmus valdant pandemiją kritikuoja S. Balandis.
Domisi kūryba
Saulius Balandis – ne tik teatro ir televizijos aktorius, vyras yra režisavęs nemažai serialų. Paklaustas, kodėl nesiima režisuoti teatro spektaklių, S. Balandis susimąsto: „Tiesą pasakius, man anksčiau siūlė net du teatrai, bet irgi po mano pirmųjų televizinių darbų. Visą laiką įdomu dirbti su ta medžiaga, kuri ir tave domina, ir gali kitus sudominti.“
„Dažniausiai tie televiziniai dalykai būna tiek ir televizijos, tiek ir prodiuserių užgaida. Ir tu privalai susigyventi su ta medžiaga, ją pamilti, pamilti aktorius ir tada kažko iš to gali tikėtis. Jeigu tu neatsiduosi tam, iš to nieko gero nesigaus. Reikia, kad fantazuotųsi, kad matytum to aktoriaus galimybes. Ir sugalvoti visiškai netradicines situacijas, kurių net scenarijuje nėra.
Reikia, kad ir man būtų įdomu ir pačiam aktoriui. O jeigu neįdomu aktoriui ir man kaip režisieriui, automatiškai bus sunku sudominti žiūrovus. Scenarijus yra kaip griaučiai, jei tu jų neaplipdysi kažkokia mėsa, emocijomis, žmogiškais dalykais, nieko nebus. Popierius gali išlaikyti viską, jis neraudonuoja, prirašyti galima visko. Realizuoti – va čia sunkiausia“ – kalba S. Balandis.
„Labiau įsijauti į aktoriaus vietą ir nori jį sudominti. Tas procesas trunka ilgai. Beveik valandinis serialas, dvylika serijų – mes greitai darom, beveik tris mėnesius su pertraukomis. Nesinori, kad tuos kelis mėnesius to darbo prisimintum kaip kančią. Iš kiekvieno filmavimo reikia išsinešti pozityvą ir kad tau būtų vėl malonu susitikti su aktoriais, juos kviestis. Ir jie pas tave su noru eis. Dabar labai paplitęs komercinių filmų darymas Lietuvoje.
Aš tikrai jei norėčiau kurti kiną, tai turėtų būti mano medžiaga, paties surasta, išieškota, išgyventa.. aš jau geriau serialą kurčiau, bent kažkiek kad tai būtų panašu į kiną, negu kažką tai prasto. Tai, kas pas mus rodoma kino teatruose, tai ne visada yra kinas. Menine prasme – tai ne meninis kinas. Tai yra komercija. Nežinau, ko jam trūksta. Turbūt prodiuseris, darantis kiną, greičiausiai nori, kaip ir visur kitur – didesnio pelno. Ir pavyzdžiui televizijos irgi žiūri į savo žiūrovų užgaidas. Kartais tenka perlipti per save, nes užsakovas to reikalauja. Tenka daryti kaip užsakovas nori. Gal aš čia per griežtai sakau, nežinau“, – lietuvišką kiną kritikuoja aktorius ir režisierius.
Saulius Balandis teigia, istorinius serialus kurti norėjęs jau seniai: „Istorinių serialų idėją turėjau jau nežinau kiek metų. Kai įlipau į šitą tokią serialų balą, tai buvo daug tų serialų, stengeisi, mokeisi. Žiūrėjai kaip kiti daro. Filmavausi ne tik Lietuvoj, bet ir Rusijoj ir Lenkijoj ir mačiau tas galimybes ir mačiau mūsų skurdą.
Didelės šalys – ir visai kitas pasiruošimas, kita technika. Kitas dalykas – buvo stengtis daryti paprastai, bet neprastai. Istorinių serialų tema mane sudomino ir aš pats turėjau savo asmeninę medžiagą susiradęs. Bet įvyko kitaip aš bent jau tris dalis sukūriau, turėjo tęstis, bet vėlgi finansavimas buvo sustabdytas, nors buvo laimėtas konkursas. Bet yra kaip yra, aš laimingas, kad teko prisidėti prie tokio projekto.“
Pasak režisieriaus, kuriant istorinį serialą galima sau leisti ir kiek pafantazuoti: „Kažkiek fantazijos galima savo pridėti – proto ribose. Pats tu gali išknisti dar visai kitų, net neparašytų faktų. Stengiuosi fantazuoti, skaityti istorinę medžiagą ir ieškoti visai kitokių faktų, kurie tarkim tik praturtinti visą pasakojimą gali.
Ir vienam istoriniam seriale išskaičiau, kad Sniečkaus išsižadėjo motina. To net nebuvo scenarijuje. Sugalvojau naują sceną, nes kaip tik personažas buvo Sniečkus. Jo motinos kaip personažo net nebuvo. Nepasikuklinau paskambinti savo draugei Eglei Gabrėnaitei, sakau Egle, turiu tau vaidmenį. Būk gera, suvaidink, bus įdomu. Sako „nu gerai, gerai“. Nusifilmavom tokį dalyką. Pažįstu daug kolegų aktorių, ir vyresnės kartos. Labai smagu, kai paskambini ir sako gerai, pabandysim.“
Malonūs prisiminimai apie „Naisių vasara“
Skandalu pagarsėjusį serialą „Naisių vasara“, kurį teko režisuoti ir S. Balandžiui, šis prisimena su malonumu: „Aš filmavau Naisių vasaros du sezonus. Tai buvo visiškai nuo nulio pradėtas darbas. Nekreipiau dėmesio absoliučiai į nieką. Laisvai fantazavau. Aktoriai buvo pagrinde Šiaulių ir Panevėžio dramos teatrų. Turėjau atrištas rankas. Dirbome su komanda po keturiolika valandų į dieną, nes aš neturėjau ką veikti tada.
Gyvenau šalia ir stengiausi, kad ir man būtų įdomu ir aktoriams. Nežinau kaip, bet už pirmąjį sezoną gavome Sidabrinę gervę – dar tada buvo nominacijos už serialus. Paskui tas žiūrimumas ėjo žemyn. Prie manęs dar nebuvo tiek tos reklamos. Aš tą serialą priėmiau kaip dar vieną iššūkį ir darbą, kurį turėjau padaryti kiek galima geriau. Atsiliepimai buvo visai neblogi. Jis buvo rodomas berods pusę šešių – visai ne prime laikas. Jis nuo to laiko pasidarė reklaminis. Bet kiekvienas darbas turi savo pradžią ir pabaigą.“
„Turiu žiauriai daug visokiausių svajonių. Ir buitinių ir nebuitinių. Bet kai sako, tu svajoji, Dievas juokiasi. Žiauriai mėgstu svajoti. Ar tos svajonės išsipildys – neaišku, bet svajoti niekas nedraudžia. Veiklų turiu, sudėjęs rankų nesėdžiu. Stengiuosi neužsisėdėti, kažką gero padaryti. Nesėdžiu ir neniurzgu. Kiti žmonės sėdi ir inkščia, jiems tas blogai, tas blogai. Reikia pasidaryti, kad būtų gerai. Niekas kitas apie tave nepagalvos. Susigalvoji sau iššūkį, jį padarai – ir ne veltui diena pragyventa“, – pokalbį užbaigia žinomas aktorius.
Straipsnio autorė – žurnalistė Laura Blaževičiūtė
