Saulė – tai ne tik visos Žemės gyvybės šaltinis, bet ir didžiulis, sunkiai protu suvokiamas energijos kamuolys. Būtent šią, visiškai nemokamą energiją, žmonės po truputėli pažaboja saviems tikslams, o sumanūs automobilių entuziastai ją naudoja lenktynėms.
Kalba eina apie renginį, kuriame varžosi Saulės sukuriama energija varomi eksperimentiniai prototipai, kurie padeda mokslininkams labiau suprasti ne tik energijos panaudojimo galimybes, bet ir išsiaiškinti kas iš jų labiausiai patobulėjo. Varžybose panaudotos technologijos gali laisvai prilygti „Formulei 1“ savo sudėtingumu, tačiau nereikia pamiršti, jog dažniausiai Saulės varomų prototipų lenktynėse dalyvauja technologinių studijų studentai.
Kaip ir reikėtų tikėtis, tokio tipo varžybų istorija nėra tokia ilga ir turtinga, lyginant su kitomis automobilių sporto šakomis. Apskritai, viso Saulės energija varomų automobilių sporte pradininku laikomas Hansas Tolstrupas, kuris dar 1983 metais sukonstravo pirmąjį sportinį Saulės energija varomą automobilį. „The Quiet Achiver“ pavadinimą gavusi mašina turėjo vieno kilovato galios variklį ir galėjo pasiekti 23 km/h greitį. Hansas su savo komanda šiuo prototipu sugebėjo pervažiuoti visą Australiją, įveikdamas daugiau nei keturių tūkstančių kilometrų atstumą per dvidešimt dienų.
Įkvėptas tokio pasiekimo, H. Tolstupas po keletos metų suorganizavo dabar pačiomis prestižiškiausiomis laikomas „World Solar Challenge“ varžybas, kurios nusidriekė nuo Australijos šiaurės iki pietų, o visas lenktynių atstumas viršijo 3000 kilometrų. Iš pradžių, šis ralis bendrojo naudojimo keliais susilaukė didelio automobilių gamintojų susidomėjimo, todėl būtent amerikiečių „General Motors“ sukurtas „Sunraycer“ prototipas laimėjo pirmąsias, 1987 metais įvykusias, lenktynes, už savęs palikdamas „Ford Sunchaser“.
Šiuolaikinis „World Solar Challenge“ vyksta kas antrus metus ir daugiausiai sutraukia universitetus, mokyklas, atsinaujinančioje energijoje dirbančius mokslininkus ir kompanijas. Visi norintys dalyvauti turi atitikti keletą kriterijų, kurių svarbiausias – turėti tinkamą techniką ir infrastruktūrą. Naudojamos mašinos turi vieno kilovato galios variklį, penkis kilovatus energijos sukaupiančias baterijas. Svoris, forma nėra riboja, išskyrus pačio prototipo išmatavimus. Komandą gali sudaryti ne mažiau, kaip du, bet ne daugiau, kaip 4 vairuotojai, kurių kiekvieno svoris turi būti daugiau nei 80 kilogramų. Kitu atveju, pridedamas papildomas balastas.
Važiavimai vyksta nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Kitu metu dalyviai ilsisi ir atlieka reikiamus prototipų aptarnavimus, tačiau organizatoriai draudžia tobulinti ar iš esmės taisyti sugedusią techniką – iškritai, tai iškritai. Nors visos varžybos vyksta bendro naudojimo keliais ir dalyviai turi laikytis visų eismo taisyklių, esant galimybei ir reikalui, galima važiuoti priešinga eismo puse – jei tai padės sukaupti daugiau Saulės energijos.
Besidomint varžybų istorija, galime įžvelgti jau beveik du dešimtmečius vykstančia kovą tarp Nederlanduose įsikūrusio Tu Delft ir Japonijoje esančio Tokai universitetų. Bėgant metams, olandų sukurtas „Nuna“ ir japonų „Tokai Challenger“ pastoviai keičiasi pirmosiomis pozicijomis, tačiau apskritai „Nuna“ yra sėkmingiausias „World Solar Challenge“ dalyvis, pelnęs tris pergales, o ketvirtoji jo karta visą distanciją yra įveikusi per rekordinį 29 valandų ir 11 minučių laiką. Bet pastaraisiais metais geriau sekasi japonams, kurie nuo rekordo atsiliko vos 38 minutėmis. Kas nuskins laurus šiemet, pamatysime jau spalio 6-13 dienomis.
Turėdami vos vieno kilovato galios variklį, „World Solar Challenge“ dalyvaujantys prototipai atrodo išties įspūdingai. Nors nuėmus sumanų ir ypatingai aerodinamišką kėbulą rastume lyg į dviratį panašų rėmą, bet jo konstrukcijos būtų ypač lengvos – daugiausiai naudojamas aliuminis ir anglies pluoštas. Beje, grįžtant prie kėbulo, tai jis mūsų akimis atrodo tikras aerodinamikos specialistų menas. Automobiliai atrodo galintys skrosti orą lengviau už peilį. Tiek mažas svoris, tiek ypatinga forma leidžia tam tikrose atkarpose mašinoms įsibėgėti iki didesnio nei 130 km/h greičio.
Galima tik paspėlioti, kokia bus autosporto ateitis po 50 ar daugiau metų, tačiau, kaip viena iš alternatyvų tikrai gali būti šie, Saulės energija varomi bolidai. Mus žavi ne tik kosminėms prilygstančios technologijos, bet ir tai, jog šie prototipai yra sukurti bendromis jaunų ir talentingų žmonių pastangomis, o tai reiškia, jog ateitis bus šviesi ne tik energetikai, bet ir automobilių sportui.
Saulė – tai ne tik visos Žemės gyvybės šaltinis, bet ir didžiulis, sunkiai protu suvokiamas energijos kamuolys. Būtent šią, visiškai nemokamą energiją, žmonės po truputėli pažaboja saviems tikslams, o sumanūs automobilių entuziastai ją naudoja lenktynėms.
Kalba eina apie renginį, kuriame varžosi Saulės sukuriama energija varomi eksperimentiniai prototipai, kurie padeda mokslininkams labiau suprasti ne tik energijos panaudojimo galimybes, bet ir išsiaiškinti kas iš jų labiausiai patobulėjo. Varžybose panaudotos technologijos gali laisvai prilygti „Formulei 1“ savo sudėtingumu, tačiau nereikia pamiršti, jog dažniausiai Saulės varomų prototipų lenktynėse dalyvauja technologinių studijų studentai.
Kaip ir reikėtų tikėtis, tokio tipo varžybų istorija nėra tokia ilga ir turtinga, lyginant su kitomis automobilių sporto šakomis. Apskritai, viso Saulės energija varomų automobilių sporte pradininku laikomas Hansas Tolstrupas, kuris dar 1983 metais sukonstravo pirmąjį sportinį Saulės energija varomą automobilį. „The Quiet Achiver“ pavadinimą gavusi mašina turėjo vieno kilovato galios variklį ir galėjo pasiekti 23 km/h greitį. Hansas su savo komanda šiuo prototipu sugebėjo pervažiuoti visą Australiją, įveikdamas daugiau nei keturių tūkstančių kilometrų atstumą per dvidešimt dienų.
Įkvėptas tokio pasiekimo, H. Tolstupas po keletos metų suorganizavo dabar pačiomis prestižiškiausiomis laikomas „World Solar Challenge“ varžybas, kurios nusidriekė nuo Australijos šiaurės iki pietų, o visas lenktynių atstumas viršijo 3000 kilometrų. Iš pradžių, šis ralis bendrojo naudojimo keliais susilaukė didelio automobilių gamintojų susidomėjimo, todėl būtent amerikiečių „General Motors“ sukurtas „Sunraycer“ prototipas laimėjo pirmąsias, 1987 metais įvykusias, lenktynes, už savęs palikdamas „Ford Sunchaser“.
Šiuolaikinis „World Solar Challenge“ vyksta kas antrus metus ir daugiausiai sutraukia universitetus, mokyklas, atsinaujinančioje energijoje dirbančius mokslininkus ir kompanijas. Visi norintys dalyvauti turi atitikti keletą kriterijų, kurių svarbiausias – turėti tinkamą techniką ir infrastruktūrą. Naudojamos mašinos turi vieno kilovato galios variklį, penkis kilovatus energijos sukaupiančias baterijas. Svoris, forma nėra riboja, išskyrus pačio prototipo išmatavimus. Komandą gali sudaryti ne mažiau, kaip du, bet ne daugiau, kaip 4 vairuotojai, kurių kiekvieno svoris turi būti daugiau nei 80 kilogramų. Kitu atveju, pridedamas papildomas balastas.
Važiavimai vyksta nuo 8 ryto iki 5 vakaro. Kitu metu dalyviai ilsisi ir atlieka reikiamus prototipų aptarnavimus, tačiau organizatoriai draudžia tobulinti ar iš esmės taisyti sugedusią techniką – iškritai, tai iškritai. Nors visos varžybos vyksta bendro naudojimo keliais ir dalyviai turi laikytis visų eismo taisyklių, esant galimybei ir reikalui, galima važiuoti priešinga eismo puse – jei tai padės sukaupti daugiau Saulės energijos.
Besidomint varžybų istorija, galime įžvelgti jau beveik du dešimtmečius vykstančia kovą tarp Nederlanduose įsikūrusio Tu Delft ir Japonijoje esančio Tokai universitetų. Bėgant metams, olandų sukurtas „Nuna“ ir japonų „Tokai Challenger“ pastoviai keičiasi pirmosiomis pozicijomis, tačiau apskritai „Nuna“ yra sėkmingiausias „World Solar Challenge“ dalyvis, pelnęs tris pergales, o ketvirtoji jo karta visą distanciją yra įveikusi per rekordinį 29 valandų ir 11 minučių laiką. Bet pastaraisiais metais geriau sekasi japonams, kurie nuo rekordo atsiliko vos 38 minutėmis. Kas nuskins laurus šiemet, pamatysime jau spalio 6-13 dienomis.
Turėdami vos vieno kilovato galios variklį, „World Solar Challenge“ dalyvaujantys prototipai atrodo išties įspūdingai. Nors nuėmus sumanų ir ypatingai aerodinamišką kėbulą rastume lyg į dviratį panašų rėmą, bet jo konstrukcijos būtų ypač lengvos – daugiausiai naudojamas aliuminis ir anglies pluoštas. Beje, grįžtant prie kėbulo, tai jis mūsų akimis atrodo tikras aerodinamikos specialistų menas. Automobiliai atrodo galintys skrosti orą lengviau už peilį. Tiek mažas svoris, tiek ypatinga forma leidžia tam tikrose atkarpose mašinoms įsibėgėti iki didesnio nei 130 km/h greičio.
Galima tik paspėlioti, kokia bus autosporto ateitis po 50 ar daugiau metų, tačiau, kaip viena iš alternatyvų tikrai gali būti šie, Saulės energija varomi bolidai. Mus žavi ne tik kosminėms prilygstančios technologijos, bet ir tai, jog šie prototipai yra sukurti bendromis jaunų ir talentingų žmonių pastangomis, o tai reiškia, jog ateitis bus šviesi ne tik energetikai, bet ir automobilių sportui.
