Anot jo, negerai, kad skubėjimas kelyje jau tampa nerašyta taisykle, o agresyvus vieno vairavimas išprovokuoja agresijai ir kitą eismo dalyvį, todėl reikėtų stengtis ištrūkti iš šio uždaro rato. „Yra toks posakis: geriau 20 minučių vėliau, negu 20 metų per anksti. Prisiminus, kad 90 procentų avarijų vyksta ir žmonės žūsta dėl to, kad buvo paskubėta. A paskubėjo ir nepamatė, ar kalbėjo telefonu ir nepamatė, ar buvo išgėręs ir neįvertino situacijos... Tas „žmogiškasis faktorius“ lemia labai daug. Tačiau kad žmogus susimąstytų ir suprastų, kad nėra jokio reikalo „lėkti“, reikia prisibelsti į jo sąžinę, “, – sako jis.
Tarp žinojimo ir elgesio žioji bedugnė
Kunigas sako, kad kai kada mes užmirštame net pačius elementariausius dalykus. Vienas iš jų – mes niekada nežinome, kaip pasielgs kitas eismo dalyvis.
„Pavyzdžiui, vaikams rengiamos saugaus eismo pamokėlės. Vienas iš klausimų, kuriuos jiems užduoda – ar jau galima eiti, jeigu dega žalias šviesoforo signalas? Paprastai atsakoma: galima eiti. Ir aš taip sakyčiau. O inspektorė vaikams sako: pirmiausiai reikia pažiūrėti į kairę ir į dešinę. Kodėl labai daug avarijų įvyksta pėsčiųjų perėjose arba degant žaliam šviesoforo signalui, kai atrodo, gali saugiai eiti? Todėl, kad jei tu pagalvojai ir viską darai teisingai, tai visai nereiškia, kad pagalvojo ir kitas. Todėl turime galvoti ir už kitą“, – aiškina kunigas.
A. Toliatas pastebi, kad daugeliui eismo dalyvių trūksta atsakomybės, o blogiausia, kad blogu savo pavyzdžiu nederamai elgtis kelyje vaikus pratina ir tėvai. „Vaikai kartais būna samoningesni už tėvus. Man viena inspektorė pasakojo, kad tėvai jai yra prisipažinę, jog neprisegė vaiko automobilyje saugos diržais ir išgirdo klausimą: tai ką, tėveliai, negi norite mane užmušti? Gal skamba ir kraupokai, bet tada žmogus susimąsto“.
„Kartais tarp žinojimo, kaip turime elgtis, ir mūsų elgesio žioji bedugnė. Mes visi žinome, kad kalbėti telefonu ir rašyti žinutes ar užsiimti kitais pašaliniais dalykais vairuojant yra negerai. Kita vertus, kartais taip darome. Bet tai gali turėti labai skausmingų pasekmių“, – sako A. Toliatas.
Saugumas kelyje svarbiau, negu kelios sugaištos minutės
Kunigas sako suprantantis, kad žmonių siekį viską padaryti kuo greičiau ir nuolatinį jų skubėjimą lemia šiuolaikinis gyvenimo tempas, tačiau teigia, kad tai ne priežastis lėkti gatvėmis kaip akis išdegus.
„Galima ir anksčiau išvažiuoti. O jei viršininkas sakys kuo greičiau kur nors nuvažiuoti, tačiau jo reikalavimas neadekvatus, tu jo nevykdysi, nes tai kelia pavojų ne tik tavo, bet ir svetimai gyvybei. Žinoma, vienas žmogus čia nieko nenuveiks, turi įsijungti visuomenė. Jei žmonės kalbės, tai ir visi tie „atsakingieji“ pradės atitinkamai elgtis. Visos prevencinės priemonės, pavyzdžiui, geriau apšviestos gatvės, geresni keliai, padės išvengti dalies pavojų. Tačiau nė viena neapsaugos mūsų nuo mūsų pačių. Todėl kiekvienas turėtume padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų. Reikia kalbėti ir su viršininkais, kad jie suprastų, jog saugus eismas svarbiau, negu viena kita į darbą pavėluota minutė ar bet kokia kaina padarytas papildomas darbas“, – aiškina Lietuvos policijos kapelionas.
„Aš stebuklingo recepto, kuris viską pakeistų, neturiu. Bet nusikaltimas būtų pasakyti taip: aš nieko pakeisti negaliu, nes viršininkai reikalauja rezultato, todėl esu nekaltas. Jeigu mūsų pozicija bus tokia, niekas ir nesikeis. Jeigu bus noras, atsiras ir būdų. Tam, kad padėtis pradėtų keistis, reikia ir tam tikros aukos, net jei tai tik laikas, kurį vairuodami skiriame kitiems savo reikalams telefonu susitvarkyti. Bet didžiausia problema, kad mes nenorime nieko keisti bent jau pradėkime kalbėti, kad eismo saugumas yra svarbus“, – sako A. Toliatas.
Guosti, kai ištinka nelaimė – per vėlu
Pasak kunigo, jei kelyje elgsimės atsakingai, visi būsime saugesni. Bet dėl to ne tik žūvančių žmonių sumažės. „Jeigu mes nepagarbiai elgiamės kelyje, tai trūksta pagarbos ir kitose gyvenimo srityse. argi mes būsime pasirengę vienas už kitą guldyti galvą, jei nesugebame vienas kito praleisti sankryžoje? O jei kelyje elgsimės pagarbiau, jei sumažės įtampa, kurią patiriame kelyje, keisis ir žmonių santykiai, ugdysime pagarbą vieni kitiems, vieningumą“, – teigia Lietuvos policijos kapelionas.
„Kažkas užlindo, aplenkė, bet jei tu, užuot susinervinęs, sugebėsi nepratęsti šios grandinės, jau bus nemažai, nes dažnai mes rizikuojame kelyje ne iš piktos valios, bet dėl to, kad paprasčiausiai nesusimąstome, kas iš to gali išeiti. Tam kad šitai suvoktume, nereikia net papildomos eilutės biudžete“, – tęsia jis. Kunigas kritikuoja ir vairuotojų artimuosius, kurie griežtai nesustabdo žmogaus, kuris ketina sėsti prie vairo kad ir nedaug išgėręs, ir nerašytą vairuotojų taisyklę tam tikrais ženklais įspėti vienas kitą, kad netoli yra policija. Anot jo, taip mes iš dalies prisiimame atsakomybę, jei įvyktų nelaimė – tampame savotišku bendrininku.
Į klausimą, kaip prie eismo saugumo didinimo prisideda pati bažnyčia, A. Toliatas atsako, kad pagalbos reikia ir tam, kuris negali atsigauti po šoko, patirto dėl eismo nelaimės, ir policininkams, kurie kasdien vyksta į skaudžių nelaimių vietas. Tačiau tai toli gražu ne viskas.
„Kai atsitinka skaudi nelaimė, kunigas turi ir paguosti, ir pabūti kartu. bet tada jau nieko nepakeisi. Todėl kai būna didelės bažnytinės šventės, atlaidai, kviečiamės Lietuvos kelių policijos pareigūnus, Automobilių kelių direkcijos atstovus ir prašome jų pasikalbėti su žmonėmis. Taip pat dalinami atšvaitai. Nevengia apie saugumą keliuose kalbėti ir kunigai per pamokslus, mokyklose, su keliautojais, kai šventiname automobilius. Apie saugų eismą pagyvenusiems žmonėms pasakojama ir per Marijos radiją, kurios jie mėgsta klausytis. Raginame juos nešioti atšvaitus, ypač priemiesčiuose, kur prastesnis apšvietimas. Skirtingais būdais bandome prisibelsti į žmonių sąžinę“, – pasakoja A. Toliatas.
„Jei mes taptume kultūringesni ir pagarbesni vienas kitam kitose gyvenimo situacijose, tai pakeistų ir padėtį keliuose – vairuotume ir bendrautume juose kitaip, nes vairavimas yra vienas iš bendravimo būdų“, – apibendrindamas sako Lietuvos kariuomenės kapelionas A. Toliatas.
Linkėdamas visiems saugaus kelio kunigas priduria: „Net į dangų reikia skubėti saugiai“.
