Ramunė Šeštokienė
Kaip rašo "Mano Druskininkai", tarp neįgaliųjų vis labiau populiarėja nuosavo verslo kūrimas, gaunant negrąžinamą valstybės paramą. „Koks verslininkas iš manęs dar… Labiau esu tik geros valios žmogus, padebesiuos skrajoti kartais mėgstantis filosofas, kuris tiesiog nori būti naudingas visuomenei, turėti nuolatinį užsiėmimą ir darbą“, – sako druskininkietis Robertas Šimonis, nuo gimimo neįgalus 29-erių filosofijos bakalauras, kuriam praėjusieji metai buvo reikšmingi tuo, kad jis susikūrė sau darbo vietą, pasinaudojęs Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatomis ir gavęs negrąžinamą valstybės paramą.
– Robertai, po studijų Vilniuje treti metai gyveni Druskininkuose. Ar jau pripratai prie nestudentiško gyvenimo?
– Studentiškas gyvenimas tėra smagus, nuotaikingas prisiminimas, o dabar reikia judėti toliau. Virtinė priežasčių atvedė mane atgal į gimtąjį miestą. Po studijų metų Vilniuje Druskininkai iš pradžių pasirodė pernelyg ramus, kurortinis, toks, sakyčiau, povedybinio gyvenimo etapo ar vyresnio amžiaus sulaukusių žmonių miestelis. Po sostinės kiek makabriško, spalvingo kelių metų gyvenimo tarpsnio, kur visi skuba ir kur daugumai nesukeli perteklinio susidomėjimo, kur saviraiškos ir savirealizacijos galimybių spektras yra žymiai platesnis, – įsilieti į kitonišką druskininkiečių gyvenimo vagą man buvo kiek sudėtinga užduotis. Tokį mano mielo gimtojo kurorto matymą nulėmė mano įpratimas sostinėje gyventi strimgalviais lekiant, skubant. Tad teko keisti įpročius.
– Kaip Tu minėjai, skubantis žmogus aplinką regi tam tikru naudos sau žvilgsniu: tai yra, mus supantys žmonės įdomūs mums tik tiek, kiek jie gali atnešti konkrečią gerovę mūsų gyvenimui. Ar tai yra blogai?
– Nei blogai, nei gerai. Tiesiog nuolatos skubėdami ir vedini kasdienių gyvenimiškų rūpesčių, mes daug ko nepastebime. Taip elgiausi ir aš. Tačiau sustoję, giliai įkvėpę, nurimę ir apsidairę aplinkui, gebame į paprastus, kasdienius dalykus, įvykius ar žmones pažvelgti kitaip… Ir nustebti! Nustebau ir aš.
– Koks tai buvo atradimas?
– Nustebau suvokęs, jog pakeisti savo gyvenimą norima linkme pakanka tvirto noro, apsisprendimo būti laimingam ir pozityvaus požiūrio į esančią aplinką bei žmones. Juk dabar dvidešimt pirmas amžius, esame Europos Sąjungos nariai ir gyvename gražiausiame bei seniausiame Lietuvos kurorte, mūsų miesto istorija nuolat pulsuoja kompozitorių, poetų ir kitų menininkų dvasia. Turime gražią miesto infrastruktūrą nuostabioje dzūkiškos gamtos oazėje.
– Kas nulėmė Tavo apsisprendimą susikurti sau meninio siuvimo ir skiautinių meistro darbo vietą?
– Grįžęs iš studijų, kad paįvairinčiau kasdienybę, pradėjau sportuoti Druskininkų sporto centre, pagerėjo nuotaika, pradėjau žaisti krepšinį neįgaliųjų vežimėliuose, susipažinau su daugeliu aktyvių panašaus likimo žmonių. O besidomėdamas įvairiomis galimybėmis, susijusiomis su neįgaliųjų žmonių užimtumu, sužinojau, jog, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatas, tarp neįgaliųjų vis labiau tampa populiarus nuosavo verslo kūrimas, gaunant negrąžinamą valstybės paramą. Džiugino ir tai, kad nuosavo verslo susikūrimui neįgalus asmuo gali gauti iki 40 minimalių mėnesinių atlyginimų (MMA) dydžio paramą, tai yra iki 40 000 litų, ir tokia parama gali pasinaudoti Darbo biržoje registruoti asmenys, kurių darbingumas neviršija 40 proc. Turinčiam specifinių poreikių žmogui pasirinkimas, kur galima būtų save realizuoti, yra tikrai menkesnis, nes mes, neįgalieji, vargiai emigruosime į svečias šalis ieškoti laimės ir greito uždarbio, kuris neretai įgyjamas fiziniu darbu. Pamąsčiau, jog visada mėgau rankdarbius, esu baigęs siuvimo ir konstravimo kursus. Todėl ir nusprendžiau bandyti susikurti sau meninio siuvimo ir skiautinių meistro darbo vietą.
– Kaip viskas klostėsi toliau? Kada pateikei savarankiško užimtumo rėmimo paraišką?
– Pradėjau lankytis Darbo biržoje ir nuodugniai domėtis viskuo, kas susiję su savarankiško užimtumo rėmimo paraiškos pateikimo niuansais. Reikėjo patalpų, kuriose galėčiau užsiimti ūkine ar komercine veikla, todėl nedvejodamas pagalbos kreipiausi į Druskininkų miesto savivaldybę. Tenkinančio abi puses varianto paieškos užtruko, tačiau patalpėlę, kurios nuomos sutartis pasirašyta 5 metams, galiausiai gavau – Viečiūnuose. Nuomos kaina, kaip pradedančiam verslininkui, tikrai negąsdina, – esu nuoširdžiai dėkingas mūsų savivaldybei. Kitas žingsnis tam, kad atitikčiau visus reikalavimus gauti subsidijai, buvo viešosios įstaigos „Šimėja“ įsisteigimas. Galėjau steigti ir IĮ, ir mažąją ūkinę bendriją, tačiau viešąją įstaigą kūriau todėl, kad galėčiau teikti projektus įvairiems fondams, nes tik komercinės įmonės to daryti negali. Mano įstaigoje galimos net 63 ūkinės-komercinės veiklos – juk ir gyvenimas daug ko išmoko, ir pats rankas sudėjęs tikrai sėdėti nežadu.
Iš pradžių planuoju įkurti internetinę parduotuvę, kurioje potencialūs klientai ir visi geros valios žmonės galės pamatyti ir įsigyti mano rankdarbius. Planuoju bandyti laimę, rašydamas projektus, kurių pagrindinis siekis bus socialinės atskirties mažinimas bei neįgaliųjų ar kitų socialinę atskirtį patiriančių asmenų įtraukimas į visavertį, aktyvų sociokultūrinį gyvenimą. Savarankiško užimtumo rėmimo paraišką pateikiau lapkričio pabaigoje, viskas sekėsi sklandžiai ir todėl šiuo metu jau pradedu darbo priemonių pirkimo procedūras. Biurokratinis mechanizmas vargina, bet jėgų ir entuziazmo suteikia žinojimas, kad iki užsibrėžto tikslo liko visai nedaug. Kiekvienos veiklos ar verslo pradžia yra sudėtinga, šiek tiek gąsdinanti, tačiau tai yra gera paspirtis, paskatinimas. Vėliau bus žymiai lengviau, nes turėsiu kokybiškas, ergonomiškas darbo priemones, kurias įsigysiu už subsidijos lėšas.
– Reikėjo paplušėti… Iš kur sėmeisi ryžto ir kantrybės?
– Apsisprendęs nedvejojau ir iš tiesų buvau kupinas ryžto pradėti savarankiško užimtumo rėmimo subsidijos įsisavinimo procedūras.Visada maniau ir tebemanau, jog svarbiausia gyvenime – turėti tikslą ir jo atkakliai siekti. Juk geriau turėti šiek tiek mažiau laisvo laiko, nei jo turėti per daug ir nežinoti, ką veikti.
– Kokią gyvenimiškąją patirtį Tu įgijai, siekdamas susikurti sau darbo vietą?
– Gal ir nuskambės naiviai, tačiau daug kas yra pasiekiama dėl paprasčiausio domėjimosi, trupučio išprusimo ir entuziazmo. Tereikia atsisakyti pasyvaus nusiteikimo ir priimti kitokį pasirinkimą: būti sąmoningu ir aktyviu visuomenės, bendruomenės piliečiu, nariu, tiesiog žmogumi, kuris priima ne pagalbos prašančiojo, o lygių galimybių reikalaujančio (nepabijosiu šio žodžio) poziciją. Juk kai viską darai su entuziazmu, kantrybe, šypsena, viltimi bei tikėjimu, kad pasieksi galutinį rezultatą, taip ir įvyksta. Todėl 2014-aisiais linkiu miestelėnams ir visiems kurorto svečiams tikėjimo savo jėgomis, vilties, šviesos ir šypsenų gyvenime!
