Net ir neįprastos pasaulėžiūros ir poreikių vaikas gali lankyti paprastą, eilinę mokyklą be rūpesčių. Gyvas įrodymas – dainininkės Violetos Jurkonienės – Sati vyresnėlis Arijas, šįmet sėkmingai eisiąs į jau trečią Vilniaus „Volungės“ pradinės mokyklos klasę.
Rugsėjo pirmoji jau visai čia pat. Vasaros pabaiga tėveliams dažnai kupina streso – vaikai maži, o rūpestis suruošti juos į mokyklą – dar ir koks didelis. Plunksninės, kuprinės, drabužėliai... Visi „mokykliniai“ galvos skausmai sutrumpina vasarą viena ar net keliomis savaitėmis.
34 metų dainininkės ir dviejų berniukų mamos Sati šeimoje yra kitaip. „Dar mėgaujamės atostogomis. Kuprinę Arijas gavo dovanų – pliusas, kai mokinukas švenčia gimtadienį liepos mėnesį – juokiasi. – Dabar didesnis rūpestis – mažasis Ąžuoliukas.“
Jaunėlis veržiasi mokyklon
Mažulis, nors jam tik penkeri, paklaustas, ar nori eiti į parengiamąją klasę, trykšta entuziazmu: „tai aišku!“. Ką tu ten veiksi? - žaismingai klausia mama. „Mokysiuos!“. „Visus sumuši tu ten, chuliganas“, – meiliai juokiasi mama.
Mažasis Ąžuolas ne šiaip sau nori į mokyklą – jis dievina vyresnįjį brolį Arijų. Broliškai išprovokuoja, broliškai mušasi – grumiasi kaip du geri sumo imtynininkai – ir broliškai vienas kitą myli.
Devynmetis Arijus šįmet eis į trečią klasę. Ar laukia berniukas rugsėjo 1-osios taip pat, kaip jo mažasis brolis?
„Oi nelaukia – juokiasi Sati. – Tik užsimenu – sako, „neprimink“. Anksčiau norėjo, dabar jau „išaugo“. Dar žino, kad mokysis muzikuoti – įstojo į Balio Dvariono muzikos mokyklą, fortepijono ir gitaros klasę, tad bus visko. Tegu dar pasidžiaugia vasara.“
Nuo mažens intelektualus Arijas mokykloje problemų neturi. Klasėje berniukas – vienas stropiausių mokinių. Ne pirmus metus vaikas dalyvauja ir laimi pirmas vietas matematikos olimpiadoje.
„Arijas – mano matematikas! O Ąžuolas kitoks – kai brolis siūlosi ką nors padėti, jis sako, nelįsk, aš pats viską moku ir viską žinau. Genijus!“ - meiliai juokiasi mama.
Išskirtine mokykla nesusigundė
Sati vaikus leido į „paprastą“, Volungės pradinę mokyklą. Ir nesigaili. „Kadangi vaikai augo namie – be jokių darželių, specialiai leidau į paprastą mokyklą – kad išmoktų tikrojo gyvenimo.“
„ Arijas labai komunikabilus ir atsakingas – grįžęs visada padaro pamokas, duodi jam užduočių – ir jis viską atliks. Išskyrus kambario tvarkymą – pasakoja Sati. – Tą tikriausiai visi vaikai tingi daryti.“
Sati, ieškodama tinkamos mokymo įstaigos vyresnėliui, buvo griežtai apsisprendusi: vaikas eis į pradinę, o ne pagrindinę mokyklą. Tai buvo tikriausiai vienintelė būtina sąlyga.
„Norėjau, kad vaikas eitų į tokią mokyklą, kurioje nereikėtų be reikalo švaistyti energijos tuštiems dalykams – tarkime, pašaipoms atremti. Juk berniukas turėjo įspūdingus ilgus plaukus. Nenorėjau, kad matytų rūkančius paauglius, siekiau, kad po truputį adaptuotųsi tame pasaulyje“, - mintimis dalijasi Sati, nusprendusi, kad pradinė, ketverių klasių mokykla – puiki išeitis.
Buvo Sati nuėjusi ir į Valdorfo mokyklą, kurioje vaikai ruošiami pagal specialią programą, o į veiklą nemažai reikia įsitraukti ir tėveliams.
„Man ten per daug užduočių tėvams – krykščia dainininkė. – Nespėčiau suktis. Tėvai ten turi ir klasę dažyti, ir dalyvauti gausioje mokyklos veikloje. Nenoriu, kad į mane po to kreivai žiūrėtų. Nespėju namuose – su savo darbais, pati viena vos su buities reikalais apsisuku. Tikrai nerasčiau laiko eiti su vaikais duonos kepti. Man jau per daug.“ - guodžiasi Sati. Ir priduria: „O visa kita man ten labai patiko. Gal kiek prasilenkia su mano filosofija, bet atmosfera gera“.
Dainininkė mano, kad vaikas laikui bėgant pats natūraliai atsirinks, kas jam tikra ar priimtina, su mediniais žaislais žaisti, ar su plastikiniais.
„Apribojimų gyvenime ir taip begalė, jei daug visko drausi, vaiko viduje atsiras trūkumas, kuris vėliau sąlygos poreikį tai kompensuoti. Geriau iš vaiko ne atimti kažką, o pasistengti jam tai duoti, kad jis natūraliai paturėtų ir nebenorėtų. Ir šnekėtis su vaiku – kaip su suaugusiu, argumentuojant savo požiūrį ir išklausant jo“, - mano kūrėja.
Vegetarams mokykloje maisto nėra
Sveiką gyvenimo būdą, arjuvedą propaguojanti Sati savo vaikus auklėja taip pat.
Tačiau paprastoje mokykloje pamaitinti specialių poreikių turintį vaiką – viena iš problemų, su kuria susiduria daugelio mokinių tėvai.
„Būtent tėvai – šypsosi Sati. – Arijukas rytais valgyti nemėgsta, o pagal arjuvedą to ir nereikėtų daryti – kol neišsituštinai, valgyti nerekomenduojama.“
Prisiminusi, kaip jos vyresnysis sūnus lankė prailgintą grupę, ji pasakoja, kad kiekvieną rytą rūpestingai suruošdavo vaikui maisto iš namų. Tačiau vaikas vis dažniau viską parsinešdavo atgal. „Tad ir nebedėjau – kam jam papildomą krūvį nešiotis“, – pasakoja ji.
Mažieji vegetarai negauna ir „paprastiems“ vaikams įprastų nesveikų saldumynų. Tačiau projektas, draudžiantis vaikams mokykloje pardavinėti nesveiką maistą, paruoštas tik visai neseniai. Kaip su pagundomis pavyko susidoroti mažajam Arijui?
„Nereikia ir mokyklos – šypsosi Sati. – Pas senelius nuvažiuoja – iškart matau – akys blizga, pareina išsišiepę – reiškiasi, jau ragavo. Ką padarysi – senelių darbas anūkus lepinti. Sakau Arijukui – na kaip tu taip gali... Įsivaizduok, ateisi pas senelį ir sakysi - „Seneli, pabaksnok mane peiliuku, man labai patinka. Juk „čipsų“ ir „Coca-Colos“ poveikio nesimato, bet jie lygiai taip pat kenkia iš vidaus. Kiek gausi iš to pasaulio, tiek gausi – svarbu, kad pasirinktum teisingai“, – nesveiką maistą su šaltaisiais ginklais lygina moteris.
Tačiau ką daryti mokykloje – projektas, draudžiantis mokykloje pardavinėti nesveikus gardėsius, priimtas visai neseniai... Ar mažas vaikas sugeba atsispirti pagundai už gautą pinigėlį įsigyti draudžiamų gėrybių?
„Pirko – šypsosi mama. – Pirko ir visus metus man melavo. Aš jam sakau – tu tik nemeluok, geriau man prisipažink. Tu sau nemeluok – tai svarbiausia. Juk paskui pradėsi save graužti, kad meluoji kitam ir turėsi psichologinių bėdų. Tu geriau ateik ir sakyk – bliamba, ir vėl nesusilaikiau, „čipsų“ pavalgiau. Tada pakalbėsime kodėl, kaip, ar tai jau priklausomybė, ar dar kažkas. Taip geriau, nei bijoti, būti įtampoje, kad nepagautų – tau pačiam greičiau susisuks viduriai ir smegenys nuo tų melų“, – pedagogiškai problemas sprendžia mama.
Iš pamokų bėgti nedraus
Sati prisimena savo mokyklos laikus: jei praleisdavo pamoką – užsivesdavo užburtas ratas. „Pradėdavau neruošti pamokų, tada jau ir antrą, ir trečią praleidi, ir staiga žiūri, kad jau visas mėnuo kaip mokykloje nebuvau...“, – pasakoja menininkė.
„Buvau individualistė – juokiasi dainininkė, - nebėgat? Gerai, aš bėgu viena... Vieną trimestrą mama vos neišprotėjo – buvo gal 126 nepateisintos pamokos“.
O kas bus, jei iš pamokų pradės bėgioti vaikas? „Nieko, ką aš galiu padaryti – atvirai šypsosi garsioji mama. - Kalbėsimės, draugausim. Pati bėgiojau, todėl nieko pasakyti negalėsiu. Tačiau ir kad taip elgiausi – neslėpsiu. Man patinka pripažinti savo klaidas. Noriu, kad jie tai žinotų ir ateity nesijaustų esantys blogesni už mane. Nenoriu, kad padarę klaidą vaikai save graužtų: va, mama gyvenime taip nebūtų pasielgusi. Ji tokia ideali...“, - svarsto Sati, pridurdama, kad nemėgsta idealių žmonių.
„Man patinka natūralūs žmonės, kurie pripažįsta savo klaidas. Be abejo, būna natūraliai idealių žmonių. Kaip berniukų tėtis – juokiasi. – Tad tegu ir ima pavyzdį iš jo. Tegu vadovaujasi gerais pavyzdžiais. Liudas baigęs mokyklą aukso medaliu, yra labai pareigingas – puikus pavyzdys mano mokinukams. Nors, manau, jei ir spruks iš klasės, tai tik Ąžuolas. Arijas tikrai labai atsakingas. Jis jei pavėluoja į pamoką, jau pergyvena ir nervinasi, jam tai yra gėda, nepagarba ir panašiai. Tad manau, kad čia problemų tikrai neturėsime“.
Kas mamai svarbiausia, renkantis mokymo įstaigą? „Mokytoja – tvirtai savo Sati. - Mokykla nėra taip svarbu, kaip pirmoji mokytoja. Nežinau, ar Arijas būtų taip lengvai adaptavęsis mokykloje, jei ne mokytoja. Mums labai pasisekė – ji nuostabi, vaikai labai ją myli, nes ji paprasta ir natūrali. Gali ir užrėkti, ir paguosti. Arijukas grįžta namo, ir sako, nežinau... Man kažkaip atrodo, kad ir tu, ir mokytoja, jūs man per geros...“
