Buvusio SSRS KGB specialiųjų pajėgų grupės „Alfa“ (oficialiai vadintos „grupės „A“) vado Michailo Golovatovo byla, tiksliau – sulaikymo incidentas Vienoje, oro uoste, pagal Lietuvos arešto orderį, baigėsi ne pačiu blogiausiu būdu. Nepaisant to, kad Lietuvos prokurorų įtariamas dalyvavęs 1991 m. Sausio 13-osios įvykiuose Vilniuje, formalusis kariškis pensininkas sugrįžo namo į Rusiją, o nebuvo surakintas antrankiais ir atgabentas į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
Politiškai Lietuva šioje istorijoje pasirodė esanti principinga, priminė Europos žiniasklaidai, nepamiršusi tragiškiausių savo naujausios istorijos įvykių. O aktyviausiems Sausio 13-osios įvykių dalyviams parodė, kad kirsdami Rusijos sieną jie neturi jokių neliečiamybės garantijų. Po praėjusio savaitgalio pulkininkas pensininkas M.Golovatovas vargu ar ryšis laisvai skraidyti ne tik į Austriją. O su juo ir visi kiti, kuriems Lietuvos prokurorai yra išdavę Europos arešto orderius. Nuolatinis nerimas dėl savo saugumo ir ribotos galimybės judėti po pasaulį – vis šis bei tas. Geriau negu jokio atpildo.
Jeigu Rusijai sovietmečio kareivų prieglobstis šiuolaikinio nacionalinio identiteto ar net pasididžiavimo problema – tegul ji su ja ir gyvena. Nors jau du dešimtmečius žiūrint į Rusiją, ačiūdiev, iš šono taip neatrodo. Tarkime, būtų ji išdavusi Baltijos šalims įvairaus plauko perversmininkus, omonininkus, į taikius gyventojus šaudyti įsakiusius kariškius – saugesni būtų buvę pirmiausia patys Rusijos piliečiai. Mat ne vienas ir ne du iš jų „pasižymėjo“ 1991-ųjų rugpjūčio pučo metu, vėliau Padniestrėje, Abchazijoje, dviejuose Čečėnijos karuose, pagaliau 1993 m. spalį Maskvoje verčiant prezidentą Borisą Jelciną. Prieš kelerius metus Rusijos Sankt Peterburgo teismas ilgiems nelaisvės metams laisvės atėmimo bausme nuteisė žiaurių plėšikų gaują, kuriai vadovavo, kaip įtariama, Medininkų žudynėse pasižymėjęs Aleksandras Ryžovas. 1991-aisiais iš Rygos į Rusijos šiaurės miestą Tiumenę veik in corpore perkelti Rygos omonininkai ten nusivežė ir savo nebaudžiamumo tradicijas. Jos vietiniams kelia siaubą iki šiol, nors asmeninė būrio sudėtis per dvidešimt metų pasikeitė iš esmės. Nusikaltėliai – jie visur nusikaltėliai. Nesvarbu, kokias aureoles virš jų galvų užkabina politikai.
Pamažu aiškėja, kad prieš savaitę Vienos oro uoste buvusių smogikų vadą sulaikiusi Austrija patyrė milžinišką Rusijos spaudimą. Rusijos užsienio ir vidaus reikalų ministerijos tos šalies pareigūnus „bombardavo“ raštais, telefono skambučiais. Kartu su sulaikytuoju iki penktos valandos penktadienio ryto buvo ne šiaip konsulas, o Jo Ekscelencija Rusijos ambasadorius Austrijoje. Todėl austrų pareigūnai, matyt, ir politikai apsisprendė iš padėties „išsivynioti“ pateikdami laiko požiūriu neįvykdomus reikalavimus Lietuvos pareigūnams ir leisdami M.Golovatovui pirmu lėktuvu saugiai grįžti į Rusiją.
Už pasirinktą „teisinės ekvilibristikos“ taktiką Austrijos visuomenė sumokės akistatos su morale kainą. Įtarčiau, kad ji bus šiek tiek kitokia nei Lietuvoje įsivaizduojama. Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio Austrija savo buvimo politiniame pasaulio žemėlapyje klausimą sprendė iš esmės kitaip, nei nepriklausomybę atgavusi Lietuva (tiesiu taikymu į Europos Sąjungą ir NATO). Šioje šalyje kūrėsi ne tik įvairių tarptautinių organizacijų būstinės, bet ir įvairūs perėjūnai, „pilkieji“ finansininkai. Nors oficialiai niekas to nėra patvirtinęs, regis, būta susitarimų tarp Varšuvos pakto ir NATO bloko šalių apie tai, kad šioje šalyje nesikėsinama į žvalgybų rezidentus. Atvirkščiai – Austrija buvo patogi vieta joje būti net didžiausiems ideologiniams ar religiniams priešams. Toks pasirinkimas šios šalies visuomenei buvo priimtinesnis nei narystė NATO. Ne tik todėl, kad šalies neutralumas 1955–aisiais, praėjus dešimtmečiui nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, buvo Austrijos nepriklausomybės atkūrimo sąlyga.
Neutralitetas, jo paskelbimo diena – spalio 26-oji – Austrijoje ne tik nacionalinė šventė, bet ir tradicija. Mąstymo būdas. Kitaip tariant, problema yra daug sudėtingesnė, nei greitai sukurtos taikios ir nelabai „parsidavimo Rusijai“, „teisinio anšliuso“ ar „mažos šūdinos šalies“ diagnozės.
Kita vertus, kurti skambias antraštes, epitetus ar etiketes – iš esmės nesunkus darbas. Kaip šios savaitės ketvirtadienį puse lūpų bambėjo vienas Lietuvos pareigūnas, – neprošal būtų bent vieną kitą akimirką pasvarstyti: o ką Lietuva būtų dariusi, jeigu M.Golovatovas lėktuvu iš Vienos būtų pargabentas į Vilnių. Ar esame tikri, kad mūsų prokurorai kokybiškai atlikę savo darbą Sausio 13-osios byloje? Ar esame tokie tikri, kad mūsų visuomenei ir ūkiui užtektų stiprybės ištverti galimas Rusijos ekonomines sankcijas, kol KGB atsargos pulkininkas leistų savo dienas Lukiškėse?
Austrų pareigūnai savo teisine ekvilibristika padėjo Lietuvos visuomenei išvengti tokių akistatų su tikrove ir suteikė galimybę moralines sąskaitas pateikti Austrijai. Gal tai taip pat ne pats blogiausias variantas.
Rytas Staselis
