Reaguodama į neeilinę situaciją, LKL vadovybė trečiadienį surengė spaudos konferenciją. Tiesa, joje nebuvo į suplanuotą verslo kelionę išvykusio Remigijaus Milašiaus, todėl į žiniasklaidos klausimus atsakinėjo generalinė lygos direktorė Rasa Liuimienė ir vykdomasis direktorius Justinas Liaudinskas.
Nors LKL organizaciją purto dar neregėtas šaltkrėtis, spaudos konferencija truko vos kiek daugiau nei 30 min. Prieš konferenciją LKL komunikacijos vadovas Vaidas Leliuga įspėjo, kad konferencija truks tik tiek, nes salė yra užsakyta kitam suplanuotam renginiui.
Pasak nusipelniusio Lietuvos trenerio, LKL čempiono ir geriausio Vokietijos čempionato trenerio Šarūno Sakalausko, tokie lygos žingsniai nėra teisingi.
„Tikras lyderis būtų suradęs spaudos konferencijos salę, kurioje būtų galima klausinėti tiek, kiek reikės, o ne 30 min. Tikras lyderis būtų pirmu reisu grįžęs į Lietuvą. Tikrasis lyderis diegtų požiūrį, kad mes nesame ne viršininkai, o tarnai. Kiekvienas šalies prezidentas būna ten, kur įvyksta, pavyzdžiui, stichinė nelaimė. Jis tą pačią dieną pasiekia tą vietą, kurią reikia pasiekti ir tai yra lyderystė. Šiuo atveju LKL dėjo į krūmus ir taip elgtis negalima“, – teigė treneris.
Naujienų portalas tv3.lt tęsia skiltį „Ekspertai prie parketo“, kurioje žinomos Lietuvos krepšinio asmenybės dalinasi savo požiūriu į svarbiausius mūsų šalyje ir visame pasaulyje vykstančius oranžinio kamuolio reiškinius.
„Ekspertai prie parketo“ rubrikos kuratorius – naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistas Balys Šmigelskas.
Pasak, buvusio Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) sporto direktoriaus Š. Sakalausko, LKL vadovybei būtina atrasti lyderį ir išsigryninti prioritetus.
LKL vadovybėje trūksta tikrosios lyderystės
Įdėmiai stebėjau LKL spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo Rasa Liuimienė ir Justinas Liaudinskas. Jeigu trumpai, man jų komentarai pasirodė keisti. Jie kalbėjo mandagiai, išsamiai, bet nepasakė esmės.
Jie pabrėžė, kad ne lyga priima sprendimus, o taryba, kurią sudaro klubai. Tokiu atveju organizacija yra neįgali. Klubų savininkai turi sprendimo teisę, bet jie negali susirinkti kiekvieną dieną ir tartis, ką daryti su lyga. Tu nusamdai žmones, jais pasitiki, o jie priima sprendimus, kurie naudingi lygai.
Jeigu tie sprendimai yra blogi, vadovus galima atleisti, bet LKL turi priimti sprendimus, o nesiteisinti, kad tai yra ne jų galioje.
Kai einama dirbti į vadovaujančias LKL pozicijas, kandidatuojančios asmenybės turėtų pasakyti: taip, aš atstovausiu lygos ir klubų interesus, bet kiekvieną kartą neklausiu visų dvylikos klubų nuomonės – aš pats priimsiu sprendimus. Jeigu klubai manys, kad sprendimai yra blogi, jie mane galės atleisti, bet aš nebūsiu pastumdėlis ir nesikratysiu atsakomybės. Jums mano pozicija tinka, arba jūs ieškotės kito vadovo.
Lyderis turi pasirinkti stiprius bendradarbius, kurie išmanytų savo darbą ir taip pat galėtų priimti sprendimus, nes visko vienas žmogus tiesiog „nepaveš“.
Vadovas gali išvykti į užsienį, nes niekas negalėjo žinoti, kada Gargždų klubas subankrutuos. Bet tas kalbėjimas, turiu omenyje J. Liaudinską ir R. Liuimienę, turėtų būti kompetentingas. Reikėjo tiesiog pripažinti, kad licencijavimas ir sistema bloga, mes padarėme klaidą – labai paprastai, trumpai ir aiškiai.
Ne žurnalistai, kurie, beje, dirba labai pagirtinai, ne bendruomenė ir ne visuomenė turi kelti klausimus kas, kur ir kaip, o patys lygos vadovai.
Tikras lyderis būtų suradęs spaudos konferencijos salę, kurioje būtų galima klausinėti tiek, kiek reikės, o ne 30 min. Tikras lyderis būtų pirmu reisu grįžęs į Lietuvą. Šiuo atveju LKL dėjo į krūmus ir taip elgtis negalima.
Tikrasis lyderis diegtų požiūrį, kad mes esame ne viršininkai, o tarnai. Kiekvienas šalies prezidentas būna ten, kur įvyksta, pavyzdžiui, stichinė nelaimė. Jis tą pačią dieną pasiekia tą vietą, kurią reikia pasiekti ir tai yra lyderystė.
Krepšininkų meistriškumas sparčiai rieda žemyn
Tai, kas įvyko su „Gargždais“ yra LKL tragedija, link kurios buvo einama jau kurį laiką. Kaip ne kartą buvo paminėta spaudos konferencijoje, „viskas remiasi į finansus“.
„Mes tikriname, tikriname, tikriname, viskas buvo gerai, bet galiausiai išėjo negerai.“ Kaip taip gali būti?
Manyčiau, LKL eina neteisinga kryptimi. Mes galime turėti daug finansų, bet turėti silpnas komandas. Galima turėti skolų, bet su jomis reikia mokėti tvarkytis. LKL čempionate yra ir daugiau klubų, kurie smarkiai šlubuoja ir LKL leidžia jiems tokiais būti.
Mėgstu analizuoti, todėl ruošdamasis šiai temai taip pat tą dariau. Kad suvoktume, kur dabar esame, turime atsigręžti, iš kur mes atėjome. Organizacijų vadybiniu ir materialiniu požiūriu padarėme milžinišką šuolį. Atsirado MKL, RKL, NKL, LKL čempionatai.
Mano manymu, tai puikiai organizuotos lygos. Salėse, kur prasidėjo LKL‘as, dabar niekas profesionalaus krepšinio nebežaidžia arba beveik nežaidžia. Dėka 2011 m. Lietuvoje vykusio Europos čempionato turime nuostabias arenas.
Manyčiau, kad teisėjavimas LKL‘e yra labai geras. Rinkodara, reklama, organizavimas, sistema – viskas gerai. Tik su trenerių lygiu, žaidimo modernumu, lietuvių žaidėjų meistriškumu turime rimtų bėdų.
Meistriškumo atžvilgiu mes sparčiai ritamės žemyn. Tris kartus iš eilės laimėjome olimpinių žaidynių bronzą, 5 kartus iš eilės patekome į ketvertuką. Visus Europos ir pasaulio čempionato medalius iki 2010 m. pasiekė kartos, kurios krepšinio pagrindus įgavo dar prieš Nepriklausomybę. Mes kažkuriuo metu nesugebėjome perimti modernių krepšinio tendencijų ir likome praeityje.
Lietuvoje turime du didžiuosius banginius LKF ir LKL – visi šoka pagal jų užduotą toną. Bet LKF viešoje erdvėje mes nematome, ji tyli, kai iškyla krizinė situacija. Trenerių asociacija apskritai yra mistinė organizacija, kuri dešimtmečiais tūno pogrindyje.
Matome LKL ir Remigijų Milašių, kuris yra gana aktyvus, bet Lietuvos krepšiniui trūksta tikro lyderio, kuris turėtų tikrą viziją. Ne 2–3 metams, ne užsigeidimo turėti 12 ar 14 komandų.
Gal prezidentui niekas nepasakė, kad tu neteisingai galvoji, kad Lietuva per maža, žaidėjų ir trenerių tiek nėra. Nieko nėra, bet staiga, su visa pagarba, verslininkas sako, aš noriu 12 komandų. Manyčiau, trūksta lyderio, kuris turėtų planą 10–20 metų į priekį.
Planas nebus sukurtas per mėnesį. Reikia sukviesti eilę nepriklausomų žmonių – tegul jie diskutuoja ir dėsto vizijas. LKL‘ui reikia savęs paklausti, ar Lietuvoje yra protingesnių žmonių už mus? Jeigu yra, tegul jei diskutuoja ir sprendžia, kaip turi būti ateityje.
Lyderio, kuris sukurtų koncepciją, matytų dalykus kompleksiškai, mokėtų visus sutelkti, priešus patraukti į savo pusę, mes neturime. Vokietijoje tai padarė „Bundeliga“ valdyba, kuri priėmė gerus sprendimus ir prikėlė visą Vokietijos krepšinį.
Du klubai išlaiko likusius dešimt
Šiai dienai mes turime 157 krepšininkus, kurie žaidžia LKL‘e. Iš jų – 58 užsieniečiai. Lygoje dirba 47 treneriai, iš jų 6 užsieniečiai – 4 vyr. treneriai ir 2 asistentai.
2023–2024 m. LKL sezoną kaip vyr. treneriai pradėjo 7 kauniečiai. Prie tų kauniečių pridėkime buvusį „Gargždų“ trenerį Laimoną Eglinską, kuris yra iš Šilutės ir Virginijų Šeškų, kuris, sakykime, yra iš Prienų arba Kauno. Kur yra Vilnius – didžiausias Lietuvos miestas? Kur yra Klaipėda ir kitų miestų treneriai?
Ruošdamasis šiai temai kalbėjausi su keturiais tarpusavyje nesusijusiais jaunimo akademijų ir klubų treneriais. Suskaičiavau, kad šiame LKL sezone žaidžia 29 „Žalgirio“ ir 20 „Ryto“ sistemos išugdytų krepšininkų. Iš viso – 49 žaidėjai iš dviejų klubų. Tai yra trečdalis visų žaidėjų ir pusė LKL lietuvių. Ką veikia kiti miestai?
Šiems klubams reiktų sukurti specialų lygos fondą. Visi klubai, kurie žaidžia LKL‘e, turėtų mokėti metinį mokestį, o tuos pinigus lyga atiduotų „Rytui“ ir „Žalgiriui“, taip padėkodami, kad jie ruošia žaidėjus LKL‘ui. Jaunimo programos metinis biudžetas, spėčiau, yra apie 200–300 tūkstančių eurų. Tokią sumą lyga ir turėtų surinkti.
Kitų klubų savininkai gali sakyti, kodėl mes turime stiprinti kitas komandas? Bet taip tu stiprinsi visą Lietuvos krepšinį ir mums nereiks 58 legionierių.
Galiausiai, „Ryto“ ar „Žalgirio“ išugdytas žaidėjas atsidurs tavo komandoje, nes tavo klubas jo paruošti nesugeba.
Sakysite, Vilnius ir Kaunas susirenka iš regionų vaikus ir atsiveža juos pas save? O kas trukdo Panevėžiui, Šiauliams, Klaipėdai ar Kėdainiams daryti tą patį? Savo laiku Panevėžio sporto mokykloje dirbo Raimundas Sargūnas – treneris iš Didžiosios raidės.
Tikrai ne visi talentingiausi važiuodavo į „Žalgirį“ ar „Statybą“. Moksleiviai vykdavo ir į Panevėžį, nes ten buvo treneris–asmenybė ir visi norėjo išmokti žaisti krepšinį būtent pas jį.
Dabar turime 3 sporto mokyklas–internatus – Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Už valstybės pinigus mes galime ruošti krepšininkus. Kodėl mes nieko negirdime apie šių trijų miestų krepšinio skyrių sporto darbą? Todėl, kad ten nėra trenerių–asmenybių.
Mano nuomone, į LKL klubas galėtų patekti tik tada, jeigu reikalavimus atitinkančioje salėje galėtų žaisti ne už metų, ne už pusmečio, o nuo rugsėjo 1 d.
Klubas privalo turėti jaunimo programą, jaunimo trenerius ir jaunimo programos biudžetą. Jeigu viso to nėra, klubas apie jokį dalyvavimą LKL čempionate negali net galvoti.
Jeigu būtų laikomasi šių taisyklių, „Gargždų“ bankroto nebūtų, Mažeikiai, Jonava ir „Wolves“ taip pat nebūtų atėję į lygą. Tegul tie klubai labai nori ateiti, bet jeigu neatitinka minėtų kriterijų, lygoje jie žaisti negali.
Kai klubai susitvarkytų tris esminus dalykus – infrastruktūrą, jaunimo programą, finansus – po metų ar 21-erių metų – mielai jų lauktume aukščiausioje lygoje.
Nepykite, bet toks yra verslas. Kuo mano įvardinti klubai prisidėjo prie Lietuvos rinktinės ir Lietuvos klubinio krepšinio? LKL yra verslas, o ne draugų klubas. Dabar LKL panašėja ne į verslą, o į gerų draugų klubą.
Galbūt daug kas džiaugiasi, kad į lygą atėjo „Wolves“. Aš visiškai nesidžiaugiu. „Vilkai“ nieko neduoda Lietuvos krepšiniui. Jie tik ima žaidėjus, bet jų neruošia, todėl mano siūlymas – gana griežtai braukti liniją.
Praėjo daugiau nei 30 metų ir dar daug ko neturime
Visi lietuviai LKL treneriai turėtų susimąstyti, kodėl „Žalgiris“ savo didžiausius talentus siunčia pas serbą Nenadą Čanaką į Panevėžį. Ne į Kėdainius, Šiaulius, Klaipėdą ar kur kitur. Aš, būdamas LKL treneriu, negalėčiau užmigti naktimis.
Kodėl mes turime tokius skaičius, kuriuose dominuoja Kauno treneriai ir žaidėjai? LKL klubai pradeda ruoštis sezonui prieš mėnesį ir baigia iškart pasibaigus sezonui. Dabar 3,5 mėnesio žaidėjai nieko neveikia.
„Sakalai“, kurie paruošė tiek žaidėjų Lietuvos rinktinei, dirbdavo 11 mėnesių per metus. Mes dirbdavome iki birželio 30 d. Nesvarbu, kada mums baigdavosi LKL sezonas. Beje, mes visuomet patekdavome į atkrintamąsias.
Po sezono turėdavome vieną laisvą savaitę ir toliau sportuodavome. Visas liepos mėnuo būdavo laisvas, o rugpjūčio 1 d. vis susirinkdavome vėl. Tai buvo kaip „Tėve mūsų“ ir visi tą žinojo. Iš ten ir atsirado tie žaidėjai.
Kalbėjau su žaidėjais, ar klubai dirba su žaidėjais vasarą. Jie patvirtino, kad tai yra palikta individualiam žaidėjų pasirinkimui.
Visgi pagrindinė figūra klube yra vyriausiasis treneris. Jeigu jis yra lyderis, charizmatiška asmenybė, jis randa būdų, kaip savininkus, rėmėjus ir prezidentus surasti papildomų lėšų, kad komanda galėtų sportuoti ir vasarą. Pasikartosiu, LKL‘ui trūksta trenerių–asmenybių.
Kalbant apie patį krepšinį, LKL čempionate dominuoja nuobodus „1x1“ ir „2x2“ krepšinis. Išimtys – šio sezono „Žalgiris“, „Lietkabelis“ ir „Juventus“.
Kokie galėtų būti lygos prioritetai artimiausiems dešimtmečiams? Mums reikia talento, nes dabar krepšinio filosofija ir modernumu atsiliekame nuo šiuolaikinių tendencijų. Mes sugalvojame žaisti su dviem „centrais“, nors taip pasaulyje niekas nežaidžia, o po to sugalvojame žaisti „mažu penketu“. Taip žaidžiančių šalių yra, bet jos nieko nelaimi.
Apibendrinu, prioritetai galėtų būti jaunimas, meistriškumas, infrastruktūra, finansai.
LKL dabar yra tarsi rūke – neišsigryninus savo nuostatų, reikalavimų, valdymo modelio. Neaišku, kas priima sprendimus. Visi šie dalykai turi būti vieši, o ne paslėpti į stalčių. Praėjo daugiau nei 30 metų ir dar daug ko neturime.
Per visas vietas sprogstantis LKL pūlinys lygos vadovams atveria galimybę pasirinkti – toliau dangstyti problemas ar pripažinti klaidas ir nuo jų atsispirti.
Šarūnas Sakalauskas, specialiai naujienų portalui tv3.lt.
