Gera yra tik ta daina, kuri man patinka, nes atitinka mano skonį, todėl ji neabejotinai ir turi laimėti, mąsto dažnas Eurovizijos dainų konkurso žiūrovas. Šiandien eurovizines tendencijas ir perspektyvas lietuvis išmano ir numato taip pat lengvai, kaip ir būsimąsias krepšininkų pergales ar pralaimėjimus.
Nesvarbu, kad į patį renginį susirenka daugiausia mokyklinis jaunimas, skambučiais ir žinutėmis nulemiantis konkurso atomazgą: sąskaitas mobiliojo ryšio kompanijoms sumoka jų tėvai, patys irgi nesitraukdami nuo televizorių ekranų ir karštai aptarinėdami dainininkų pasirodymus.
Galima stebėtis, kaip gana marginaliam popso pasaulio renginiui Lietuvoje prigijo tokia šlovė ir paklausa, nors kita vertus, kol kas dar neatsirado jokia kita panašios apimties alternatyva. Svarbu tai, kad siekiantys Eurovizijoje dalyvauti ir juolab laimėti, vis dėlto daro akivaizdžią pažangą. Palengva konkursas tampa mėgėjiškojo ir profesionaliojo muzikavimo kautynių lauku. Nieko nuostabaus, prisiminus liūdną ankstesniojo konkurso patirtį, kai po abejotino komisijos sprendimo jį nugalėjo dainuojantis ir filosofuojantis Aivaras. Po daugelį sunervinusio pralaimėjimo kažkas vis tiek turėjo pasidaryti išvadas. Manykime, kad pasidarė.
Rusiškieji popso polinkiai
Gal dešimt metų per Lietuvą ritosi, atrodė, niekada nesibaigsiančios rusų popmuzikos bangos. Plūdo garsūs atlikėjai, rusiška muzika skambėjo radijuje ir kone visose kavinėse, jos įrašais prekiavo daugybė kioskų ir didžiausios maisto parduotuvės. Vėliau vartotojų skonis truputėlį keitėsi, tačiau nesudėtinga muzika (vadinkime ją “bumčiku”) lietuviškajam popsui padarė didelę įtaką. Kas suskaičiuotų, kiek per dešimtmetį lietuviai “sukūrė” čiastuškų, rusiškų romansų ir kalinių dainų perdirbimų? Bene svarbiausiuoju tokios produkcijos forpostu tapo Klaipėda, kurioje viena po kitos atsirasdavo ir išnykdavo pop žvaigždutės, dažniausiai nesugebėdavusios sukurpti nė antrosios dainos. Atlikėjams trūkdavo ne tik normalių balsų, bet ir klausos, o ką jau kalbėti apie sugebėjimą komponuoti muziką ar parašyti bent kiek originalesnes eiles. Tradicija, kai būdavo kreipiamasi į išsilavinimą ir nors kiek geresnį skonį turinčius profesionalus (jei ne dainą sukurti, tai bent jau esmines klaidas ištaisyti), regis, buvo galutinai žlugusi.
Gal todėl Klaipėdoje užstrigo natūrali šios muzikos evoliucija, o miesto favoritai – “B’Avarija” ir “Mango” – taip ir plūduriuoja vis tame pačiame infantiliame ir nesikeičiančiame stiliuje, apsuptame netvarios šlovės purslų. Jų vadybininkai sumaniai tvarkosi ir susižeria šiokį tokį pelną, kuris menkos konkurencijos sąlygomis naivuoliams gali atrodyti įspūdingas. Klaipėdiečių dainos skamba radijuje ir televizijoje, jie gražiai šypsosi, pozuoja fotografams ir dalina “krūtus” interviu, kaip du vandens lašai panašius į jų kolegų iš Maskvos ar Londono. Tačiau nesant profesionalesnių prodiuserių, išmanančių ne tik buhalteriją, reklamą ir propagandą, bet ir meną, vargu, ar šie atlikėjai kada nors pakils bent vienu laipteliu, skiriančio juos nuo kičinės banalybės, kad ir kaip besistengtų juos rengiantys dizaineriai ar kūnus treniruojantys choreografai.
Šiemetiniame Eurovizijos konkurse minėtoji Klaipėdos popso tendencija patyrė bent jau dalinį fiasko. Ir taip įvyko ne tik dėl tikrai keistų ir net nelogiškų komisijos sprendimų, ignoruojančių esminį šio konkurso principą: renka žiūrovai, o jie balsuoja už tai, kas jiems patinka. Daug svarbiau, kad atsiskleidė kitokios muzikos privalumai ir gana pajėgūs atlikėjai, užkariaujantys klausytojų dėmesį ir širdis. Ko gero, sacharininė prorusiška muzika galų gale traukiasi ir jos vietą užiminėja kitos mados. Kad esama tokių permainų poreikio, parodė ne tik grupinės atrankos, bet ir finalinis konkurso koncertas: su lig šiol vyravusia Klaipėdos tendencija, atstovaujama “B’Avarijos” ir Geltonos, susirungė kelios kitokios kryptys.
Amberlife iliuzijos
Bene daugiausia triukšmo sukėlė avansu itin atkakliai reklamuotas Amberlife, taip ir nelaimėjęs varžybų. Atrodo, kad pigoku teiginiu apie reklamos visagalybę patikėjo ne tik į jį nemažai pinigų investavę verslininkai, vis dar manantys, kad pinigų maišai pagimdo talentus, bet ir pats dainininkas. Tačiau galinga “pijaro” injekcija netapo stimulu nei klausos pratyboms, nei balso lavinimui, nei būtinam sceninio judesio minimumui įgyti: vaikinas pasirodė labai silpnai ir turi dėkoti likimui, kad nepateko į tolesnįjį etapą, kuriame būtų sudegęs taip pat lengvai ir greitai, kaip ir dauguma jo pirmtakų iš Lietuvos. Tuomet jo karjera baigtųsi ne ką linksmiau, nei liūdnai pagarsėjusio Aivaro.
Švedų sukurta daina – tipiškai eurovizinė ir gerai aranžuota, tačiau nereikia manyti, kad pačioje Švedijoje pasibaigė gabių dainininkų rezervai ir todėl teko skristi per jūrą, ieškant naujų talentų Lietuvoje. Mūsų kaimynų popso industrija yra trečioje vietoje po JAV ir Didžiosios Britanijos, tad interesas tėra vienas: įsiveržti ir į Lietuvos rinką, panaudoti vietinius atlikėjus, kuriuos supranta ir myli vietos publika. Žinoma, pradžiai reikia eurolegendų, todėl Amberlife’o biografija apauginama keliais būtinais faktais – švedų muzikos koncernų ir atlikėjų globa: tai daro įspūdį žurnalistams ir “paprastiems” vartotojams. MTV standartus atitinkanti daina, nors jai išleista 140 tūkstančių litų, yra tik smulki bandomoji investicija, kokias gauna turbūt šimtai pradedančiųjų estrados dainininkų, dažnai gyvuojančių tik televiziniuose klipuose. Jei daina būtų įsiveržusi į Eurovizijos finalą, autoriniai pinigai už transliacijas ir CD pardavimus būtų atsipirkę mažų mažiausiai dešimteriopai. Būtų pasistengta, kad už švedų sukurtą dainą aktyviai balsuotų ne tik Švedijos, bet ir kitų Skandinavijos šalių žiūrovai. Tačiau taip neatsitiko, ir dabar matysime, ar kilnia ganytojo retorika į publiką besikreipiančiam Amberlife’ui užteks ambicijų įrodyti, kad jo norai – ne vien reklamos burbulai. Už gana mėgėjišką debiutą iškovota ketvirtoji vieta yra visai nebloga starto pozicija rimtesniems darbams.
Tikrieji profesionalai
Kuo pasižymi tikrieji profesionalai ir kuo jie skiriasi nuo mėgėjų? Profesionalai moka dainuoti švariai ir be falšo, balsai išvystyti ir nelūžinėja. Jų šypsenų netąso nervingos konvulsijos, o kūnai nepriekaištingai lankstūs. Gerai rengiasi ir žino, kokius partnerius pasikviesti į sceną. Tokių profesionalų konkurse buvo mažuma.
Rimčiausiai pasirodė patyręs estrados vilkas Edmundas Kučinskas, pasitelkęs grupę aukščiausios klasės šokėjų. Jis meistriškai atliko neblogą dainą, kurią tikriausiai būtų palankiai sutikę Eurovizijos fanai kitose šalyse. Savotiškas tokios muzikos senamadiškumas (galbūt sietinas ir su tam tikru klasikos ilgesiu) galėjo patikti daugelio šalių žiūrovams, tarp kurių – ne tik gimnazistai, bet ir nemažai solidaus amžiaus žmonių. Kučinsko pergalei tarp trijų lyderių tarsi pakako rekordinio skambučių ir žinučių skaičiaus, tačiau to nepanoro komisija. Tačiau Eurovizijoje – kaip NBA: svarbi tik pirmoji vieta, o trečioji tik suerzina profesionalą.
Ugningoji Rūta Ščiogolevaitė, kada nors vis tiek pateksianti į Eurovizijos finalą ir jame tikriausiai neprapulsianti, dainavo drąsiai ir įspūdingai. Tiesą sakant, jai nėra ko prikišti, nors konservatyvesniems žiūrovams ekstravagantiški (bet gražūs) dainininkės drabužiai, kiek primenantys erotiškosios Kylie Minogue aprėdus, galėjo pasirodyti per daug laisvamaniški. Tačiau artistė turi visas karjerai scenoje būtinas savybes ir tik laiko klausimas, kada prasidės jos šlovės valanda. Rūtos atlikta daina – vienas geriausių eurovizinio standarto pavyzdžių.
Violeta Riaubiškytė turi šansų tapti lietuvių estrados primadona – na, bent jau viena iš jų. Pasirinkusi stilingą dainą, atstovaujančią Lietuvoje šiandien gana nepopuliarią ritmenbliuzo tradiciją, dainininkė stipriai rizikavo, kita vertus, į ją atkreipė dėmesį tie, kas domisi kiek rafinuotesne muzika. Papirko jos profesionalumas ir bendras žavesys, meistriškas šokis, nors dainininkė truputį nervinosi (televizija – negailestingas ir net ciniškas stebėjimo instrumentas). Šiaip ar taip, tai buvo labai gražus pasirodymas.
“B’Avarijai” Eurovizijoje tradiciškai nesiseka, laimėti arba nuvažiuoti į europinį finalą niekaip nepavyksta. Nuolatinis repertuaro tiražavimas jau negausina gerbėjų gretų. Nors grupė nuo pirmos iki paskutinės sekundės scenoje laikosi puikiai ir be klaidų, tačiau jos aukso amžius jau praeityje. Jei niekas nesikeis, “B’Avarijos” laukia lėtas ir nuobodus smilkimas. Ar scenos liūtai to tikrai nori, abejotina, tačiau pastangų bent kiek praskleisti banalybių širmą nesimato.
Nugalėtojai
Linas ir Simona – stropūs ir kruopštūs dainininkai: jie tikrai gerai pasiruošė konkursui. Dainuoja švariai ir tiksliai, sumaniai įveikia net aukšto diapazono sunkumus. Šioks toks charizmos trūkumas (kaip, beje, ir Amberlife atveju), be abejo, komplikuoja jų galimybes patekti į finalinį dešimtuką Turkijoje, tačiau rankų nuleisti neverta. Gal pravers ir simpatiškas “kordebaletas”: įspūdinga metamorfozė, kai sustingę aktoriai atgyja ir ima juokingai plaikstyti raudoną vėliavą. O jei ir patys dainininkai pasitreniruotų natūraliau ir subtiliau judėti scenoje…
Kiti
Kitų – įvairaus lygio ir stiliaus mėgėjų – buvo dauguma. Kaip gerai, kad lietuviai tebemėgsta dainuoti!
Viskas bus gerai
Bendras konkurso finalo lygis šiemet pranoko lūkesčius: jis buvo visai neblogas ir nuteikiantis optimistiškai. Ko gero, atlikėjai ir dainų autoriai jau intuityviai jaučia, kokia muzika ir kokios atlikėjų savybės labiausiai traukia eurovizinių klausytojų dėmesį. Todėl spalvinga koncerto įvairovė nebuvo banali ir intrigavo. Jei panašiai klostytųsi ir toliau, ledai išjudėtų ir lietuviška pramoginė muzika kvėpuotų plačiau ir giliau.
Vargu, ar teisūs tie, kurie mano, kad siųsti į Turkiją būtinai reikia tuos, kas jiems patinka. Konkursų finaluose susiduria labai skirtingų skonių ir stilių muzika, o įspūdį nulemia atlikėjo artistiškumas, profesionalumas, laikysena, judesiai, apranga ir žavesys. Dažnai nugali net ne stipriausios dainos, o bendra ir sudėtinga visuma, kurios realiai prognozuoti tiesiog neįmanoma. Tai loterija, kurioje tikisi visi, o laimi tik vienas.
