Vienam pirmųjų NBA europiečių, olimpiniam čempionui Š. Marčiulioniui LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūė įteikė prizą–skulptūrą „Pergalė“.
Jubiliejų minintis krepšininkas po sveikinimų bendravo su Lietuvos sporto žurnalistais ir aptarė šių dienų aktualijas.
Mūsų šalies rinktinei antrą kartą iš eilės nepatekus į olimpines žaidynes, Š. Marčiulionis buvo paklaustas, ar Lietuva vis dar yra krepšinio šalis.
„Buvo ir bus“, – užtikrintai interviu pradėjo trijų olimpinių medalių laimėtojas.
Čia pat vienas iškiliausių visų laikų Lietuvos krepšininkas atkreipė dėmesį į iki šiol neaptartą detalę.
„Nepamirškite, kad atvykus iš kitos Atlanto pusės, tą 5–6 dieną, būna tokia duobė. Ketvirtam ketvirtyje labai atsispindėjo skirtingi greičiai.“
„Manau, kad tai yra laikinas dalykas. Yra federacija, yra žmonės, reikalingas ilgalaikis planas, galbūt reikia atskirai dirbti su jaunimu. Mūsų yra tik 3 milijonai, todėl nenorėkime visų nugalėti iš eilės, yra ribotas žmogiškasis resursas. Žinau, kad norai ir širdys didelės, bet reikia pasverti ir galimybes.“
Legendinis krepšininkas 1992 m. Vilniuje įkūrė savo vardo krepšinio akademiją, kuri Lietuvos rinktinei išaugino daugybę tituluotų žaidėjų. Vis tik 2017 m. ištisą plejadą Lietuvos krepšinio žvaigždžių išugdžiusi akademija nusprendė baigti savo egzistavimą.
Raitininkų gatvėje, kurioje 25 metus net trijose salėse buvo ugdomi jaunieji Lietuvos krepšininkai, šiuo metu plyti prabangus daugiabučių kvartalas.
Verta paminėti, kad Š. Marčiulionis paskutiniame XX a. dešimtmetyje iš JAV į Lietuvą atskraidino inovatorišką požiūrį į krepšinį, o 2014 m. tapo padelio pradininku ir populiarintoju Lietuvoje. Sporto, kuris šiandien mūsų šalyje ypač populiarus.
Š. Marčiulionis turi sėkmingos vadybinės patirties įvairiuose Lietuvos krepšinio vadybos sluoksniuose – jis buvo pirmasis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) prezidentas, Šiaurės krepšinio lygos (NEBL) komisaras, daug metų vadovavo krepšinio akademijai, turi neįkainojamą pažinčių tinklą NBA ir visame krepšinio pasaulyje.
Logiška manyti, kad Š. Marčiulionis galėtų perimti ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento pareigas. Visgi pats legendinis krepšininkas į jį vilčių ragina nedėti:
„Aš jau savo buvau. Jeigu reikės patarimo, galėčiau padėti ir prisidėti, nes daug metų esu krepšinyje.“
Kalbant apie ribotus žmogiškus resursus, galbūt esate už natūralizaciją ar bent už trenerį užsienietį? – paklausėme Š. Marčiulionio.
Manau, kad turi būti apsvarstyti visi variantai, tai yra tautos sportas. Žmonės turi spręsti, ar jiems užsienietis būtų priimtinas. Turi būti pasitarta su žmonėmis. Jeigu toks žmogus ateis, jis turi būti priimtinas ir nešti gerą emociją.
Ar sutinkate, kad visgi buvome pakankamai pajėgūs nugalėti Puerto Riką?
Taip, manau, kad buvome tikrai pajėgūs. Pats maniau, jog laimėsime. Nepamirškite, kad atvykus iš kitos Atlanto pusės, tą 5–6 dieną būna tokia duobė. Ketvirtam ketvirtyje labai atsispindėjo skirtingi greičiai. Viską išmėtėme prieš italus ir finale nepataikėme.
Visi sako, kad reikia žaisti „mažų žmonių“ krepšinį, bet aš galvoju, kad turime savo stilių ir savo žaidimą. Neišmokysime greičiau bėgti Grigonio ar kitus – turime savo tradicijas ir jų reikia laikytis iki galo.
Koks žodis geriausiai tiktų šiam nepatekimui į olimpines žaidynes?
Apmaudu. Labai apmaudu, nes nedaug trūko. Nenoriu išgąsdinti žaidėjų, nes jie visi eina savo noru. Yra didelis spaudimas, bet ir toliau turi siekti olimpiados.
Aišku, gaila, bet nežinia, kas būtų buvę olimpiadoje su serbais ir amerikiečiais su tokiu pasiruošimu. Reikia išlikti optimistais. Yra naujas keturių metų ciklas, turi būti ir šviežių žmonių rinktinėje.
Ar LKF turėtų kažką keisti? Jeigu taip, tai ką?
Nesu specialistas. Yra tam tikrų dalykų, bet... Jono (Valančiūno) labai trūko, jis būtų labai padėjęs. Aš labai tikiu mūsų jaunąja karta – yra Buzelis, Tubelis. Jie tikrai atitinka tą lygį ir viskas bus gerai.
Kas galėtų treniruoti tuos žaidėjus?
Tai turėtų būti asmenybės, kurias jaunimas gerbia, kurie yra pripažinti bei gali padėti tobulėti.
Kaip jūsų sūnui Augustui sekasi atsigauti po šonkaulių traumos?
Gerai, atsigaudinėja, juda, kruta. Rupgjūčio pradžioje vyks atgal į NCAA, kur jo laukia paskutinis studentų krepšinio sezonas. Gal bus dar geresnis sezonas nei buvo. Tobulėja ir man tai malonu matyti.
Po metų galbūt sūnus grįš žaisti į Lietuvą?
Oi nežinau jo planų. Kas bus po metų – sunku pasakyti (šypsosi).
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
lietuvos krepšini medaliu nenusimato.
