Pasaulinė ekonominė krizė liečia visus, tačiau taps ypač negailestinga ir taip nelepinamai valstybės dėmesio kultūros sferai. Todėl nenuostabu, kad naujausios Šarūno Barto juostos „Lisabona 02“ premjeros, matyt, dar teks palaukti.
Eikite „peklon“
- Kaip sekasi jūsų naujausiam filmui „Lisabona 02“?
- Filmavimai vyko per pusę pasaulio. Rusija: Smolenskas, Maskva. Prancūzija: Paryžius, sala vakarų pakrantėje. Ir Lietuvoje, kur ir liko nebaigti darbai.
Todėl filmui dabar sunki stadija. Šioje krizinėje situacijoje labai nelengva suprasti, ar bus gautos reikalingos lėšos. Tai ir yra didžiausia bėda. Juk esame nufilmavę devyniasdešimt procentų medžiagos.
Filmavimai Paryžiuje Jurgos Dikčiuvienės nuotr.
- Kokia šiandien lietuviško kino situacija? Jei ją palygintume su praėjusio šimtmečio pabaiga, kai jūs pradėjote kurti?
- Trys pirmi mano filmai (1990–1995) negavo jokio valstybės finansavimo. Valstybinės paramos kinui institucija dar neveikė. Todėl buvo pajungtos ir privačios lėšos, ir įvairios kooprodukcijos. Vienas vokiečių televizijos kanalas finansavo mano juostą.
Vėliau atsirado ir valstybinės lėšos, tačiau visą laiką jų buvo nedaug. Pagal valstybės paramą Europos Sąjungoje esame antri po Maltos, kurioje iš viso nėra kino finansavimo struktūros. Estai turi du kartus didesnį biudžetą kinui, nors jų pačių dukart mažiau ir daug mažesni pasiekimai kino srityje. Juk daugelis mūsų režisierių pristato savo filmus įvairiuose, taip pat ir A klasės, festivaliuose, garsina Lietuvą ir laimi kažką.
Didelėmis pastangomis pastaraisiais metais pavyko valstybinį finansavimą padidinti, bet ir gyvenimo lygis smarkiai pakilo.
- Kodėl taip sunku prisibelsti prie kultūros biurokratų?
- Tai bendras kultūros ir investicijų į ją klausimas. Labai paviršutiniškas daugelio politikų požiūris. Be to, manoma, kad prieš nepriklausomybę buvo sukurta gerų filmų, o dabar ne. Maždaug: „Jūs nieko negalite, todėl jums pinigų ir nereikia. Eikite „peklon“... Tuo tarpu niekas neįvertina to fakto, kad lyginant anuomet buvusią perkamąją galią ir tai, kas buvo skiriama eiliniam tarybiniam lietuviškam filmui, būtų kone šešis kartus daugiau nei dabar. „Herkus Mantas“ buvo filmuojamas net du kartus, statomos pilys... Jei viską perskaičiuotume, paaiškėtų, kad buvo skirta dešimtys milijonų dolerių. Kiekvienas anuomet sukurtas filmas turėjo labai rimtą ir stabilų biudžetą.
Jei tegalime paleisti du - tris pilnametražius filmus per metus, neįmanoma tikėtis, kad kažkas vystysis. Tokiu atveju kinas tampa pusiau užmiršta teritorija.
- Gal tada reikėtų jį kurti labiau ideologinį? Būtų lengviau gauti lėšų?
- Juk negalime sakyti: kurkime ideologinius filmus. Žmonės turi daryti tai, ką gali, ir vystytis kaip asmenybės.
Mes lyg ir norėtume būti kultūringa valstybė, vakarietiška, atrodyti išsilavinę. Jei neturime naftos, neturime dujų, gal reikėtų investuoti į kultūrą, kurioje labai daug spragų?
- Toks valstybės požiūris atsilieps ir po daugelio metų?
- Atsilieps. Ir gana greitai. Pajausim intelektualinį deficitą.
Vienas liūdnas pavyzdys - Jonas Mekas norėjo mums visiems padovanoti savo didžiulį archyvą. Lietuvai reikėjo sumokėti tik keliasdešimt tūkstančių litų muito mokestį. Valdžia atsisakė. Tuomet Mekas kolekciją pardavė Niujorko moderniojo meno muziejui už tris šimtus tūkstančių dolerių. Nes mums tokių dalykų nereikia. Mums reikia ragų kolekcijos Valdovų rūmuose.
Galbūt naujos valdžios požiūris bus kitoks.
Aš pats neturėčiau skųstis. Kai kreipdavausi, lėšos mane pasiekdavo. Be to, visą laiką vykdavo kooprodukcija su užsieniu, iš kur dažniausiai gaudavau didesnę dalį pinigų. Tik štai su šiuo filmu daug bėdų. Jo struktūra labai sudėtinga.
Lempa yra lempa
- Girdėjau, kad jūsų naujasis filmas bus kovinis?
- Jei jūs užsukate į DVD nuomą, tai turbūt matėte, jog ten yra kovinių filmų skyrius. Paprastai juose nei sekundės nenustoja muštis. Manasis truputį arčiau trilerio. Jame bus nuotykių.
- Toks stiprus posūkis į dar jūsų niekad nebandytą sferą?
- Stiprus, bet man pačiam labai natūralus. Nebūtinai aktyvus veiksmo ir turintis erotinių scenų filmas turi būti banalus. Bandysiu padaryti kitaip, tomis priemonėmis, kurias jau gerai žinau.
Aktorė Klavdia Koršunova Jurgos Dikčiuvienės nuotr.
- Kai kuriuose filmuose jūs tuo pat metu būnate ir garsintojas, ir operatorius, ir scenaristas, ir, be abejo, režisierius. Kodėl?
- Parašiau „Lisabonos 02“ istoriją, kurią vėliau perrašė prancūzė Katrin Pajė. Taip ir dirbu. Matot, mes nedaug ką turime: vaizdą ir garsą - pakankamai plokščią ekranėlį, kuris daug lemia. Kadangi pradėjau savo karjerą būdamas septyniolikos, tas mano įsikišimas duoda rezultatą, kokio man reikia, nors filmavimo grupė dažniausiai būna ne tokia jau maža.
- Ar tai nėra nepasitikėjimas kitų žmonių darbu?
- Ne. Jokiu būdu, ne. Esu visais atvejais linkęs žmogumi pasitikėti, nebent jis pats labai stengiasi įrodyti, jog juo pasitikėti negalima.
Jurgos Dikčiuvienės nuotr.
- Kalbėjau su režisiere Giedre Beinoriūte, sukūrusią „Vulkanovką“ – filmą apie aktorius, kurie filmavosi jūsų juostoje „Septyni nematomi žmonės“. Klausiau jos, kokį klausimą galėčiau jums užduoti. Ji pasiūlė pasidomėti, kaip sugebate prikalbinti tiek daug žmonių vykti paskui save į kokias nors stepes ir dykumas. Kokia čia paslaptis?
- Jokios paslapties nėra. Viskas pakankamai paprasta. Manau, kad ne tik kino žmonės, bet ir daugelis su malonumu kažkur keliautų ir filmuotų – Maroke ar Sibiro Altajaus kalnuose, Krymo stepėje. Kodėl ne? Tai yra vienas iš akstinų. Aišku, jei ten per ilgai užsibūni, atsiranda sunkumų.
- Filmavimo Ukrainoje metu jūs viską stengėtės pasidaryti pats. Pastatėte grimerinę, sumontavote „kamervageną“ ir prikėlėte rusišką seną apšvietimą. Ar tai poreikis sukurti sau papildomų sunkumų, ar tai susiję su tam tikru stiliumi?
- Aš pradėjau filmuoti tada, kai Lietuvos kino studija dar kažką turėjo, ir buvo galima normaliomis kainomis išsinuomoti aparatūrą. Dabar turime savo įrengimų, taigi esame laisvesni ir galime ilgiau bei kruopščiau dirbti. Pavyzdžiui, kamera, kurią turiu - tokios Lietuvoje nėra. Jei tokią nuomoji užsienyje - baigiasi trys savaitės ir reikia grąžint. Jei reikia filmuoti ilgiau - jau problemos. Todėl kažką susikonstruodami patys, stengiamės sumažinti išlaidas. O šviesa... Lempa yra lempa, ar „Ari“ firmos, ar rusų gaminta.
Devyniasdešimt pirmais metais visą aparatūrą atsivežėm iš Rusijos - pilną vagoną. Montažinius stalus ir taip toliau... Bankrutavus „Centr nauč film“, jie viską likutine kaina pardavė. Mes pasistatėm, susiremontavom ir visa tai veikė dešimt metų. Ir dabar dar dalį naudojam, kai ką keičiam nauja aparatūra.
- Tai jūs ne tas žmogus, kurį koks nors neveiklumas varo į neviltį?
- Esu. Nepakenčiu, jei kas nors neveikia. Labai kruopščiai viską peržiūrinėjam ir prižiūrim. Kitu atveju viskas sustoja. Kaip galima į tai ramiai žiūrėti?
Gamta ir biurokratai
- O kaip pasirenkate filmavimo vietą?
- Turi vieta patikt. Vizualiai... Prieš tai labai kruopščiai išžiūrim, išnaršom. Tarkim, pačiame Maroke, prieš nuspręsdami filmuoti, ant ratų praleidome pusantro mėnesio.
- Kurioje užsienio šalyje buvo įdomiausia filmuoti?
- Negaliu pasakyti. Ten to įdomumo... Jei būčiau tik nuvažiavęs šiaip pabūti... O dabar tokiose kelionėse praleidi po pusę metų, todėl, patikėkite, visko būna. Tokį gyvenimo gabalą sunku vertinti. Tai tarpsnis, kuriame kažkas patiko, o kažkas ne. Čia tas pats, jei paklaustumėte, ar man patiko kokia nors dalis mano gyvenimo. Tarkim, vaikystė.
- Keliaudamas su tokia didele grupe žmonių, tikriausiai patiriate begalę nuotykių?
- Kartais. Iš tikrųjų tų nuotykių nėra daug, nes gana kruopščiai viską suplanuojame. Yra nutikusios kelios automobilių avarijos, pakankamai sėkmingai pasibaigusios. Buvo technikos lūžimų. Paskutiniame filme Rusijoje mums areštavo juostą. Atvykome filmuoti į Smolenską. Turėjome tvarkingiausius dokumentus pasaulyje ir staiga muitinėje sako, kad jie galvojo, galvojo ir suprato, jog vežame ne foto-, o kino juostą, ir jie nežino kodo, todėl juostą areštavo dvylikai dienų. Tai buvo didžiulis smūgis filmo biudžetui. Tokia neįveikiamų aplinkybių situacija, nes viskas prieš tai buvo suderinta. Rusija – sunkiai prognozuojama šalis.
Filmuojant „Septynis nematomus žmones“ Baltarusijoje iš viso konfiskavo juostą. Ją vežėme per Baltarusiją tranzitu į Ukrainą. Tai buvo toks trumpalaikis Lukašenkos nurodymas: viską, kiek žmogus turi daugiau nei jam reikia, – atimt. Tas įstatymas galiojo daugiau nei pusantrų metų. Prie stočių buvo įkurtos parduotuvės, kuriose visus atimtus daiktus realizuodavo. Tokiu būdu buvo pildomas asmeninis Lukašenkos biudžetas. Paskui, matyt, jis gavo velnių iš Maskvos, ir ši jo akcija baigėsi. Tačiau mes buvom pakliuvę.
- Tą juostą irgi pardavė?
- Taip. Mums patiems. Vyko įvairiausi teismai. Jie bandė kažkam ją įsiūlyti, tačiau niekas jos nepirko, nes paprastai tokie dalykai įsigyjami tiesiai iš fabriko. Todėl mes ją ir perpirkom. Aišku, pigiau nei iš „Kodak“ atstovybės.
Arba kitas nutikimas, kai Sibire mums reikėjo nusigauti į vieną vietą, bet dėl iš Mongolijos einančio sniego ciklono negalėjo atskristi sraigtasparniai. Snigo dvi savaites be pertraukos. Labai sunkiai, išbadėjusiais arkliais ir padedant vietiniams nusileidome nuo kalnų ir pasiekėme mums reikalingą vietą.
Štai tokių būna atvejų su gamta ir biurokratais.
