Prancūzijos prezidento rinkimų kampanijos lyderis Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) ragina "visiškai atsisakyti" praeities politikos, tačiau jo griežta kalbėjimo maniera kursto būgštavimus, kad jis gali suskaldyti, o ne suvienyti šalį.
Vengrų imigranto ir prancūzės, kurios tėvas buvo Graikijos žydas, šeimoje gimęs N.Sarkozy du kartus užėmė vidaus reikalų ministro postą, dirbo finansų ministru, o nuo 2004 metų yra valdančiosios dešiniųjų Sąjungos už liaudies judėjimą (UMP) pirmininkas.
Viešosios nuomonės apklausos prieš šį sekmadienį vyksiantį pirmąjį prezidento rinkimų turą rodo, kad N.Sarkozy, kurį šalies žiniasklaida vadina "Sarko", populiarus visuomenėje - daugeliui prancūzų patinka jo aiški kalbėsena ir griežta pozicija teisėtvarkos klausimais.
Tačiau apklausos atskleidžia ir didžiausią jo silpnybę - N.Sarkozy labiau nei kuris kitas kandidatas į prezidento postą skaldo visuomenę.
Didelio žiniasklaidos dėmesio sulaukę N.Sarkozy komentarai, kaip prieš 2005 metais per šalį nusiritusią neramumų bangą jis jaunus teisės pažeidėjus pavadino "padugnėmis", bei pastarojo meto pareiškimai apie tai, kad reikia įsteigti imigracijos ir nacionalinio identiteto ministeriją, įtikino nemažai rinkėjų, kad jis nedaug kuo skiriasi nuo kraštutinių dešiniųjų lyderio Jeano-Marie Le Peno (Žano Mari Le Peno).
Priešininkai teigia, kad 52 metų N.Sarkozy kursto nesantaiką ir dėl tokio savo charakterio jis neturi galimybių suvienyti 60 mln. gyventojų turinčią šalį, kad galėtų įgyvendinti daugybę reformų, kurios, pasak kandidato, yra būtinos.
N.Sarkozy atsikerta, kad panašių asmeninio pobūdžio išpuolių per savo rinkimų kampanijas sulaukė ir Charles'is De Gaulle'is (Šarlis De Golis) bei Francois Mitterrand'as (Fransua Miteranas), todėl tai yra "geras ženklas".
Jis pasisako už ekonomikos reformas, kad šalis taptų panašesnė į anglosaksiškąjį modelį - būtų liberalizuota ekonomika, apribotos profesinių sąjungų galios, privatizuotas gyvenamųjų namų sektorius, sumažintas valstybės tarnautojų skaičius ir leista privatiems asmenims investuoti į universitetų sistemą.
Dirbdamas vidaus reikalų ministru N.Sarkozy įsteigė pirmąją šalyje oficialią musulmonų reikalų instituciją - Islamo religijos tarybą (Conseil fran?ais du Culte musulman) ir pasisako už tai, kad sekant JAV pavyzdžiu būtų imtasi priemonių padėti skurstantiems juodaodžiams ir arabų kilmės šalies gyventojams.
N.Sarkozy nepritaria Turkijos narystei Europos Sąjungoje ir yra sakęs, jog nori, kad pagerėtų Prancūzijos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis - tai paskatino opozicinę Socialistų partiją pavadinti jį "amerikietiškuoju neokonu (neokonservatoriumi) su Prancūzijos pasu".
1955 metų sausį gimęs N.Sarkozy užaugo turtingame Paryžiaus priemiestyje Neji prie Senos, kurio meru jis dirbo 1983-2002 metais.
Jis studijavo teisę ir vėliau kurį laiką dirbo advokatu, tačiau nesimokė Prancūzijos politikos ir verslo elito kalve vadinamoje Valstybės administravimo mokykloje (ENA).
N.Sarkozy mėgsta pabrėžti, kad priešingai nei jo pagrindinė varžovė socialistė Segolene Royal (Segolen Ruajal) jis nepriklauso šiam elitui.
N.Sarkozy du kartus vedęs ir turi tris vaikaus. Trečiojo vaiko jis susilaukė su dabartine žmona Cecilia (Sesilija), su kuria 2005 metais buvo kuriam laikui neoficialiai išsiskyręs, tačiau 2006-ųjų pradžioje vėl ėmė gyventi drauge. Poros audringi santykiai buvo išsamiai aprašyti bulvarinėje spaudoje.
Cecilia visos rinkimų kampanijos metu nesirodė greta vyro, o J.-M.Le Penas šią savaitę užsiminė apie sklandančius gandus, jog poros santykiuose vėl iškilo rimtų problemų.
N.Sarkozy politinę karjerą pradėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje kaip kadenciją baigiančio prezidento Jacques'o Chiraco (Žako Širako) šalininkas. Tačiau tarp jų perbėgo juoda katė, kai N.Sarkozy per 1995 metų prezidento rinkimus parėmė J.Chiraco varžovą.
2002 metais J.Chiracui vėl tapus prezidentu, N.Sarkozy buvo paskirtas vidaus reikalų ministru ir ėmė rengtis įgyvendinti savo tikslą dalyvauti 2007-ųjų valstybės vadovo rinkimuose.
