Tačiau Afganistanas nėra pirmoji ar vienintelė pasaulyje valstybė, kurioje taikomos tos pačios islamiškojo Šariato taisyklės, rašoma BBC.
Kas yra Šariatas?
Šariatas – tai taisyklių ir papročių sistema, kuria remiasi islamiškoji teisė. Ji paremta šventa musulmonams knyga Koranu, o taip pat sunomis ir haditais – pranašo Mahometo gyvenimo aprašymais ir pamokymais.
Tai yra arabiškas žodis, dažnai verčiamas kaip „teisingas kelias“ arba „kelias link vandens“, o tai arabų dykviečių kontekste gali reikšti dievo nurodytą, patikrintą kelią. Tikėtina, kad kad dėl šios priežasties šiuo žodžiu naudojosi ne tik musulmonai, bet ir arabų krikščionys, zoroastrizmo pasekėjai.
Šariatas – tai ne įstatymų, o kiekvieno musulmono gyvenimus reguliuojančių nurodymų sąrašas, įskaitant ir tai, kiek jie turi melstis, pasninkauti, kada leistis į maldininkų keliones, o taip pat – kokius santykius palaikyti su kaimynais ar aplinkiniu pasauliu.
Idealiu atveju tai šis nurodymų rinkinys suteikia musulmonui aišku suvokimą apie tai, kaip dievobaimingumui pritaikyti visas savo gyvenimo sritis: tikėjimą ir labdarystę, santuoką ir santykius šeimoje, verslo ryšius, paveldėjimo klausimus ir pan. Jeigu teismo sprendimas negali būti priimtas pagal šiuos nurodymus, tai islamo aiškintojai gali rekomenduoti elgtis pagal jų suvokimą ar net priimti sprendimą vienu ar kitu klausimu, kartais netgi išleidžiant tam skirtą religinį ediktą – fatvą.
Pasak Glazgo universiteto islamo tyrimų profesorės Mona Siddiqui, Korano suros, kuriose yra teisinio požymio, yra gana retos, lyginant su likusiu šventosios knygos tekstu. Esmė ta, kad joje iš esmės yra aprašomas tikinčiųjų asmeninis gyvenimas. „Suros (Korano), nebūdamos įstatymais, nurodo, kaip teisingai elgtis su sutuoktiniu, kaip auklėti vaikus, kaip vaikai turi elgtis su savo tėvais. Todėl daugelis tų surų, nebūdamos įstatymu ta prasme, kokia mes įpratę įsivaizduoti teisę – kaip taisykles ir reikalavimus, tapo islamiškosios teisės pagrindu“, – aiškino BBC profesorė.
Pavyzdžiui, jeigu kolegos kviečia musulmoną į barą po darbo, jis gali atsiklausti šventiko, kad sulauktų rekomendacijos tokiais atvejais.
Tokiu pat būdu Šariatas nustato musulmonams šeimos, finansų ar verslo santykių teisę.
Ar Šariatas yra atviras interpretacijoms?
Yra net penkios skirtingos islamiškosios teisės mokyklos. Iš jų keturios – sunitų tikėjimo: hanbali, maliki, šafi ir hanafi – ir viena šiitų – džafari.
Sunitai ir šiitai atstovauja dvi didžiausias islamo kryptis, atsiradusias po pranašo Mahometo mirties. Išsiskyrė jų požiūris į tai, kas turėtų tapti musulmonų bendruomenės vadovais. Sunitų pasaulyje yra daugiau, jie gyvena tokiose šalyse, kaip Saudo Arabija, Pakistanas, Turkija. Šiitai iš esmės įsikūrę Irane, Azerbaidžane, Irake. Šariato mokyklų skirtumas iš esmės tas, kaip jos interpretuoja tekstus ir nurodymus, kuriais ir pagrįsti Šariato įstatymai.
Hanbalis yra laikomas pačiu griežčiausiu: būtent juo vadovaujamasi Saudo Arabijoje ir talibų valdomame Afganistane. Hanafis yra laikomas pačiu liberaliausiu – jis dominuoja tokiose šalyse, kaip Egiptas, Pakistanas, Turkija.
Šariato įstatymas – Alacho žodis, tačiau interpretuoja jį žmonės. Nuosprendį skelbia teisėjai – kadžiai, BBC aiškino Londono rytų ir Afrikos studijų arabų kalbos profesorius Hugh Kennedy. O tai reiškia, kad kadžiai remiasi savo pačių interpretacijomis ir įstatymų numanymu.
„Šariatas reikalauja daryti gera ir draudžia blogį, o tai gali ir sutapti, ir nesutapti, su demokratiškomis vertybėmis, priklausomai nuo politinio judėjimo interpretacijos – tačiau raginimas paklusti Šariatui būtinai sudaro bet kokios musulmoniškojo pasaulio politinės programos pagrindą“, – aiškino šariato esmę arabų tyrinėjimo profesorius Ekseterio universitete Robertas Gleave’as.
Tačiau yra dar vienas faktorius, kuris daro įtaką interpretuojanti ir taikant Šariatą. Tai – genčių taisyklės, aiškino Madrido autonominio universiteto orientalistikos ir arabų studijų departamento direktorius, profesorius Ignacio Gutierrezas de Teranas.
„Šariatas, kuriuo naudojasi talibai, paremtas puštunų genčių taisyklėmis, labai patriarchalinėmis, todėl ir moterų padėtis ten žemesnė“, – įsitikinęs jis.
Ultrakonservatyvūs režimai islamiškajame pasaulyje dažnai Šariatą prisitaiko savo politinėms reikmėms. Pavyzdžiui, teokratinis Irano režimas, į valdžią atėjęs po Islamo revoliucijos 1979-aisiais, kryptingai pakeitė Šariato taisykles pagal savo politinę žinutę, sumažinęs mergaičių sutikimo amžiaus cenzą iki 13 metų, uždraudęs joms studijuoti universitetuose ir privertęs dėvėti hidžabus.
Kuriose šalyse yra pripažįstamas Šariatas?
Daugelyje šalių – daugiausiai Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje – Šariatas atlieka vaidmenį šeimos teisėje: santuokos sudarymo klausimais, paveldėjimo ginčuose, tėvystės teisių ir pan. Tik kai kuriose šalyse jis taip pat įtrauktas ir į kriminalinės teisės sistemą: tai yra Pakistane, Afganistane, Irane, Saudo Arabijoje (ir kitose Persijos įlankos šalyse), Irake, Jemene, Mauritanijoje, Brunėjuje, Somalyje.
Europos šalyse Šariatas iš esmės gali veikti tik tiek, kiek tai nesikerta su vietos teisės sistema. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje egzistuoja „Šariato teismai“, tačiau užsiima jie išskirtinai santuokos klausimais ir vietos gyventojų asmeninio gyvenimo rekomendacijomis. Remiantis apytikriais skaičiavimais šalyje gali veikti nuo 30 iki 80 šariato tarybų.
Nepaisant to, kad tokie „Šariato teismai“ turi išskirtinai patariamąjį pobūdį, jų veiklos reglamentavimas jau buvo 2019-aisiais aptariama Didžiosios Britanijos parlamente.
Ar tiesa, kad Šariate yra taikomos viduramžiškos bausmės?
Šariatas, bent jau teoriškai, numato fizines bausmes, įskaitant viešą plakimą, užmėtymą akmenimis ir galūnių amputaciją.
Bausmės griežtumas turėtų atitikti įvykdyto nusikaltimo baisumą, tačiau pastarųjų vertinimas patenka į dvi labai plačias kategorijas.
„Hadas“ – rimti nusikaltimas, ir atitinkamos jiems bausmės. Į šią kategoriją patenka kai kurios vagysčių rūšys, už kurias prasikaltusiems gali tekti atsisveikinti ir su ranka.
„Taziras“ – lengvesni nusikaltimai, kurių bausmes nustato patys teisėjai.
„Reikia suprasti, kad kraštutinės bausmės, kurias galima aptikti Korane, teisinėje (islamo) literatūroje, išsiskiria itin aukšta įrodymų naštos kartele. Pavyzdžiui, bausmė vedusiam žmogui už svetimavimą yra užmėtymas negyvai akmenimis. Tačiau tam, kad būtų pagrindas pritaikyti tokią bausmę, būtina surasti bent keturis liudininkus, kurie būtų įvykdyto akto liudininkais. O tai yra itin menkai tikėtina aplinkybė“, – aiškino profesorius R. Gleave’as.
„Per visą islamo istorijos laiką aš nė sykio neaptikau užmėtymo akmenimis dėl svetimavimo pavyzdžio nė viename iš istorinių tekstų. Galbūt aš nepakankamai šaltinių ištyriau. Tačiau kol kas taip yra“, – aiškino profesorius Hugh Kennedy.
Ekspertų manymu, tokios JT draudžiamos bausmės, kurių naudojimas vis dar pasitaiko kai kuriose musulmoniškose šalyse, pavyzdžiui, Pakistane ar Nigerijoje, įvykdomos dėl vietos Šariato teismų asmeninių interpretacijų ir Šariato įstatymų nesilaikymo arba politikų įtakos.
Apklausos rodos, kad pačių musulmonų požiūris į griežtus Šariato teismų sprendimus gerokai skiriasi skirtingose šalyse. Toli gražu ne visuose Šariato teismuose yra taikomos tokio pobūdžio bausmės.
Tačiau būtent pirmąjį sykį Afganistaną valdant talibams 1996-2001 m. pasirodydavo naujienos apie tokio pobūdžio bausmių taikymą, įskaitant užmėtymą akmenimis. Todėl dabartinis jų grįžimas ir kelia baimę visame pasaulyje, ypač dėl vietos moterų padėties.
Ką iš tiesų Šariatas draudžia moterims?
Paradoksalu, tačiau Koranas pripažįsta absoliučią lygybę tarp vyrų ir moterų, primena islamo ekspertė iš JAV, profesorė Asma Afsaruddin. Daugelis teisių, kurias jis numato moterims, buvo praktiškai revoliucinės tam laikmečiui: joms buvo numatytos lygios galimybės su vyrais siekti mokslo, jos galėjo rinktis vyrą, turėjo teisę paveldėti vyro nuosavybę, ir galėjo pradėti skyrybų procesą (tam tikromis sąlygomis). Islamo aiškintojai numatydavo galimybę daryti abortą iki ketvirtojo nėštumo mėnesio, jeigu buvo grėsmė moters gyvybei.
Skyrybų atveju vyras turi triskart įvardinti savo ketinimą skirtis, tačiau tarp jų turi praeiti tam tikras laiko tarpas, dažniausiai tai yra vienas mėnuo. Tai yra, Koranas suteikia galimybę porai per tris mėnesius normalizuoti santykius.
Tačiau ilgainiui islamo aiškintojai interpretavo šią šventos knygos ištrauką kiek savaip: vyrui užtenka apie skyrybas pasakyti triskart paeiliui, kad tai „įsigaliotų“.
Vėlesni aiškinimai Šariate atsirado kartu su genčių ar tautų, priėmusių islamą, savomis interpretacijomis. Mokslininkų teigimu, būtent taip ir atsirado kai kurios taisyklės, kurias daugelis šiais laikais vadina atsilikusiomis ar net barbariškomis.
Pavyzdžiui, taip atsirado nuostata, kad moteris yra tėvo ar vyro nuosavybė. Tokie reiškiniai, kaip „garbės nužudymas“, moterų apipjaustymai neturi tiesioginio ryšio su islamo praktika ir paremti ne Šariatu, tvirtina ekspertai.
