Žurnalo „Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas“ 2010 m. lapkričio numeryje publikuotas straipsnis, kurio tikslas buvo išanalizuoti įvairius tyrimus ir atskleisti, ar santuoka ir abu tėvai daro įtaką vaiko gerovei ir psichikos sveikatai? Straipsnyje apžvelgtų tyrimų duomenys parodė, jog geriausi psichikos sveikatos ir gerovės rodikliai yra tų vaikų, kurie auga su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, nei vaikų, kurių tėvai gyvena kohabitacijoje (neįregistravę oficialios santuokos), yra vieniši arba šeimoje yra patėvis /pamotė.
Paskutiniaisiais dešimtmečiais industrinėse šalyse kartu su vykstančiais gyvenimo būdo pokyčiais kinta ir šeimos struktūra. Mažėja vaikų, augančių pilnose šeimose su abiem biologiniais ir susituokusiais tėvais. Vis dažniau vaikus augina nesusituokę ar vieniši tėvai arba šeimos su patėviais/ pamotėmis. Kintant šeimos sampratai, kai santuoka yra pagrįsta vyro ir moters sąjunga, kuriamos naujos alternatyvos šeimos koncepcijos. Vis daugiau vaikų gimdo nesusituokusios moterys, dažnos ir nesantuokinės bendro gyvenimo formos, pvz., kohabitacija. Dėl vedybų, skyrybų ir vaisingumo pokyčių žymiai išaugo vienišų motinų skaičius. Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Biomedicininių tyrimų instituto jaunesniosios mokslo darbuotojos Giedrės Širvinskienės, šiandien visuomenėje kyla daug diskusijų dėl santuokos reikalingumo, daugėja vaikų, kurie auga tik su vienu iš tėvų. „Mane nustebino, kad yra tiek daug skirtumų tarp vaikų, kurie auga su susituokusiais biologiniais tėvai ir tarp tų vaikų, kurių tėvai nėra oficialiai įregistavę santuokos. Apžvalgos rezultatai parodė, kad santuoka itin svarbi vaikų gerovei ir santykių su tėvais kokybei. Panašu, kad santuoka ne toks dalykas, kuris gali išeiti iš mados, nes ji padeda užtikrinti geresnę vaikų psichinę sveikatą“, - sakė apžvalgą atlikusi mokslininkė.
Antroje XX a pusėje Lietuvoje dominavęs tradicinis šeimos modelis, pasižymintis ankstyvomis santuokomis ir maža nesusituokusiųjų dalimi, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje pasuko į naują šeimos modelį, pasižymintį vėlyvomis santuokomis, didele nesusituokusiųjų dalimi bei šeimos/ partnerystės formų įvairove. Nors Lietuvoje šeima keičiasi labai sparčiai, ji dar gerokai skiriasi nuo Vakarų šalių ir tebeturi tradicinio modelio bruožų. Tarptautinio mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo (HBSC) duomenimis, Lietuvoje su abiem tėvais gyvena apie 80 proc. vaikų.
Ankstyvoji vaiko aplinka, kurią vaikui suteikia tėvai, daro didelį poveikį beveik visiems raidos aspektams – nuo kūdikio sveikatos ir adaptacijos po gimimo iki vaiko pasirengimo mokyklai. Šeimos struktūra turi didelę įtaką vaiko patyrimui, mokslo pasiekimams ir gyvenimo gerovei. Šeimos nesutarimai, tėvų išsiskyrimas, pakartotinės santuokos ar partnerystė bei vienišų mamų/ tėvų šeimos dažnai siejamos su neigiama įtaka vaikams.
Tyrimai, lyginantys vaikus, augančius su abiem tėvais, ir vaikus, augančius su vieniša mama arba šeimoje su patėviu/ pamote, rodo, kad su abiem tėvais augantys vaikai turi mažiau elgesio problemų, geriau bendrauja su tėvais, geresni kognityvinai gebėjimai, geresnė psichinė sveikata. Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriuo buvo siekiama palyginti emocinių ir elgesio sunkumų sąsajas su šeimos socialiniais, ekonominiais ir demografiniais veiksniais, rezultatai parodė, kad vaikams iš nepilnų šeimų būdingesni emocijų ir elgesio sunkumai.
Atlikti tyrimai, kuriuose šeimos struktūra vertinama atsižvelgiant į tai, ar pora gyvena santuokoje ar kohabitacijoje, rodo, kad vaikai, augantys su abiem biologiniais susituokusiais tėvais, pasižymi geriausiais sveikatos, pažangumo ir gerovės rodikliais nei visose kitose šeimų tipuose. Ilgalaikis 10 500 darželinukų ir jų šeimų tyrimas parodė, kad kohabitacijoje gyvenančių tėvų vaikai pasižymėjo mažesniais gabumais, jų savikontrolė mažesnė nei susituokusių tėvų vaikų, nors nerasta skirtumo tarp jų liūdnumo ir vienišumo jausmų. Tėvų kohabitacijos ir santuokos skirtingą poveikį vaikams iš dalies paaiškina demografiniai skirtumai bei šeimos santykiai. Nustatyta, kad kohabitacija susijusi su dažnesnėmis skyrybomis, didesniu poros santykių nestabilumu. Kuris savo ruožtu daro įtaką tiek vaiko gebėjimams, tiek elgesiui. Palyginus su susituokusiomis poromis, kohabitacijos poroms būdingas žemesnis išsilavinimas, mažesnės pajamos.
Nepilna šeima dažnai laikoma didžiausios rizikos šeimos struktūra. Didžiojoje Britanijoje buvo atliktas ilgalaikis 18 000 vaikų tyrimas. Palyginti trys šeimų tipai – nepilna šeima, susituokusių ir kohabitacijoje gyvenančių biologinių tėvų šeimos, nustatyta, kad nepilnos šeimos (nepriklausomai nuo to, ar išsituokę, našliai ar visą laiką vieniši) vaikai (5–15 metų) turėjo maždaug du kartus daugiau psichikos sveikatos sutrikimų simptomų nei kitų dviejų šeimų tipų vaikai.
Tyrimai rodo, kad šeimos struktūra turi didelę įtaką vaikų gerovei ir psichinei sveikatai. Vienareikšmiškai vertinti šeimos struktūros įtaką sudėtinga, nes vaikų psichinę sveikatą lemiančios priežastys yra kompleksinės, o įvairūs rizikos veiksniai tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, tai, kad pilnų biologinių šeimų vaikai yra sveikesni, galima aiškinti tuo, jog vaiko blogą sveikatą gali nulemti tėvų skyrybos, kita vertus, tėvų santykiai šeimoje ir šeimos aplinka gali lemti vaiko sveikatos blogėjimą. Įvairūs tyrimai parodė, kad geriausia psichinė sveikata yra vaikų, augančių šeimoje su abiem susituokusiais biologiniais tėvais, o didžiausią psichinės sveikatos riziką patiria vienišų motinų vaikai.
