Prieššventine, garbingos Vasario 16-osios minėjimo proga, Lietuvos lenkų politikieriai ir vėl išraitė eilinį polonezo viražą prieš gerbiamus svečius iš Lenkijos, visai nesiskaitydami su lietuvių Tautos jausmais, siekiais ir begaline kantrybe, kurios užteko per kelis šimtmečius. Ir ne tik kantrybė, bet ir atjauta, netekus Katynėje Tautos žiedo, o lėktuvo katastrofoje ir aukščiausios valdžios. Ir ne tik atjauta, bet ir pagalba, bėgantiems lenkams nuo fašistinio okupanto. Ir ne tik pagalba, bet ir supratimas jaunos lenkų kartos šviesesnės ateities galimybėms.
Tačiau lenkų politikieriai, nebodami net Popiežiaus mielaširdingo paprotinimo, kartoja keliašimtmetinio senumo klaidas ir niekaip nenori realiai pažvelgti į esamą geopolitinę padėtį Europoje bei toliau tęsia savo ambicingas „mocarstvines“ fikcijas, išdrįsdami netgi siūlyti „integruotis Lietuvai į Lenkiją“ ?!
Lietuva ir Lenkija pragyveno tokias pačias sovietinės okupacijos kančias ir šiandien turi panašius valstybingumo atstatymo ir ugdymo rūpesčius. Tačiau lenkų politikieriai tęsia savo ikisovietines klaidas ir reiškia savo nepagrįstas pretenzijas, remdamiesi Lietuvos-Lenkijos unijų vizijomis.
Per visą LDK istoriją unijos su Lenkija pastoviai grėsė Lietuvos valstybei, valstybingumui ir lietuvių Tautai pavergimu. Pradžioje – teisiniu, tai yra įtvirtintu pavergimu unijos sutartyje, vėliau – realiu žemės kolonizavimu ir gyventojų nutautinimu, ką realiai jau įvykdytu mes šiandien matome Želigovskio akcijos užimtose Rytų Lietuvos žemėse.
Vertėtų prisiminti bent kelis šimtmečius besitęsiančių tokių kaimyninės šalies pastangų, kad iš istorijos pamokų suprastume dabartinių lenkiškų politikierių „didybės abstrakcijas“ į lietuvių žemę ir į „litvomanus“ kaip tokius.
Verčiame istorijos lapus.
1385 m. Krėvos unija – sukurta, kai Lietuvai grėsė rusai, vokiečiai, lenkai. Iš kelių blogybių buvo pasirinkta lygtai mažiausia – unija su Lenkija, kai Lietuvos kunigaikščiui Jogailai buvo pasiūlyta karaliauti Lenkijoje, bet su jo pažadu už karūną atkariauti Lenkijai prarastas žemes ir įjungti Lietuvą į Lenkiją kaip provinciją.
Lupikiška kaina už karūną, ar ne?
Prisiminkime, kad tada Lietuva buvo 5 kartus didesnė už Lenkiją. Tokia kaina už karališką karūną niekada nebuvo sumokėta, tačiau lenkų politikierių ambicijos į šią „skolą“ tęsiasi jau 700 metų. Antra vertus tiek tada, tiek šiandien tokia „unija“ neatitinka sąjungos standartų ir buvo akivaizdų akivaizdžiausias grobimas. Pridengtas „unijos vardu“, grobimas ir toliau siekiamas sekančiuose 5 „unijų“ variantuose.
1392 m. Astravos unija, kurioje nebeliko nei žodžio apie Lietuvos įjungimą į Lenkiją (ačiū Jogailai) buvo viskas padaryta, kad pataisyti Krėvos unijos trūkumus. Maža to, Jogaila paskyrė Vytautą Lietuvos valdytoju (!!!). Nuo šio momento prasidėjo Vytauto kova su lenkais dėl nepriklausomybės bei LDK kūrimas ir klestėjimas. Dar kartą ačiū Jogailai.
1401 m. Vilniaus unija – sudaryta Lietuvai pralaimėjus karą Rytuose. Ir čia lenkai suskubo nusilpusią valstybę prispausti ir unijoje Lietuvos nepriklausomybę vėl stipriai pasukti Lenkijos naudai.
1413 m. Herodlės uniją – sąlygojo Žalgirio mūšio pergalė grynai Vytauto dėka, todėl šios unijos tekste Vytautui pavyko atkovoti Lietuvai daugiau savarankiškumo, nors teisiški sąjungos tekstai ir tolaiu ribojo lietuvius.
1429 m. Lucke susirinko visa Europos valdančioji diduomenė, nes buvo numatytas Vytauto karūnavimas. Tačiau lenkai, vežamą Vakarų Europoje pagamintą karūną, pagrobė ir sutrukdė Vytauto vainikavimą karaliumi.
1501 m. Melniko unija – kurios lenkų Seimas nepatvirtino, nes joje nebuvo įrašyta lenkams pakankamai teisių, o lietuviams pareigų užkrauta. Taigi, lenkai laukė sekančios Lietuvos pralaimėjimo progos, kad galėtų nusilpusiai valstybei diktuoti unijos sąlygas. 1569 m. Liublino unija – kaip tik atitiko lenkų lūkesčius: nuo sunkaus karo su Maskva, vis dar gręsiant Ivano Rūsčiojo veržimuisi į Baltijos kraštus, Lietuvai paprašius karinės lenkų pagalbos, šie pateikė sąlygas – naują unijos tekstą - atplėšiant nuo LDK Kijevą, Voluinę ir Podolę bei atiduodant šias žemes lenkams.
Valstybės suverenumas gimsta valdovų sąmonėje. Ją, tą sąmonę užvaldžius, sumenkinamas ne tik pats valdovas, netekęs savigarbos ir išdidumo, bet ir įdiegiamas paklusnumo, pavaldumo sindromas. O tai jau valstybės žlugimo pradžia.
Tai ir Liublino unijos atveju, sulenkėjęs karalius Zigmantas Augustas, pamynęs savo lietuvio prigimtį, išduoda Lietuvą ir be lietuvių sutikimo sumažina Lietuvos žemes.
Šios dienos politinės terminijos žodžiais kalbant, tai be Tautos atsiklausimo (Referendumo) vienasmeniškai nuspręsta sužlugdyti Lietuvą.
Panašiai ir šiandien Lietuvos valdžia elgiasi, ignoruodama AE statybų neigiamą Tautos valią. Taigi, bloga istorijos patirtis nepamokė – ir ji kartojama.
Kadangi Lietuva ir po Liublino unijos dar išlaikė savo Vyriausybę, kariuomenę ir iždą, nors geopolitiniuose žemėlapiuose Lietuvos jau nebeliko, ji buvo „be pėdsako suintegruota“ į Lenkiją, tokią faktinę padėtį įtvirtinti, lenkai 1791 m. priėmė Konstituciją. Būtent šioje Konstitucijoje Lietuvos valstybė panaikinta ir praktiškai paliko tik Lenkijos provincija.
Štai šitokios padėties, kaip istoriškai susiklosčiusios, Lenkijos politikieriai pastoviai siekia jau 200 metų. Nors per tą laikotarpį vėlei abi tautos atkentėjo svetimųjų priespaudos skausmą ir išsilaisvinimo džiaugsmą, bet lenkai savo Liublino unijos ambicijos taip ir neatsisakė.
Ypatingai charakteringai tai demonstruoja 1920 m. įvykiai, kai po ilgų kovų ir nesusipratimų, Suvalkuose buvo pasirašyta pirmoji ir vienintelė be grobikiškų užmojų Lietuvos-Lenkijos sienų sutartis. Jos pasirašymo metu dalyvavo anglų ir prancūzų atstovai, kas žadėjo garbingą nesantaikos baigtį ir kūrybingo bendradarbiavimo pradžią. Deja.
Tą pačią, sutarties pasirašymo dieną, generolas Želigovskis jėga užėmė Vilnių ir Rytų Lietuvą. Tai pasmerkė ir rusai, ir vokiečiai, ir Anglija ir Prancūzija bei Tautų Sąjunga.
Lenkija atvėrė XX amžiaus sutarčių laužymo praktiką ir sulaužė sutartį pirmoji, tą pačią sutarties pasirašymo dieną!!! Tai buvo XX amžių pamokanti klasta. Po šios klastos viena iš didžiausių tarp daugybės kitų sulaužytų sutarčių buvo ir Molotovo-Ribentropo paktas.
Šios slaptos sutarties sulaužymo pasekmes Pasaulis skaičiuoja dešimtimis milijonų gyvybių aukomis, sugriautais gyvenimais, valstybėmis ir žmonių likimais. Atkentėjo ir Lietuva su Lenkija sovietmečio košmarą.
1990 metais išviešinti slapti Ribentropo-Molotovo pakatai bei jų pasekmės, įgalino Lietuvą teisėtai atstatyti Valstybės nepriklausomybę nuo SSSR, ką pripažino ne tik Pasaulio valstybės, bet ir pati Rusija.
Buvo privalu išviešinti bei politiškai įvertinti ir Želigovskio akcijos pasekmes Rytų Lietuvos regionui bei Armijos Krajovos vykdytą lietuvių Genocidą, bendradarbiaujant su SS. Tai nebuvo padaryta, tikslu išlaikyti draugiškus santykius su Lenkija. Deja, jokio draugiškumo lenkių politikieriai nesiekė, jie vykdė toliau savo nuo Liublino unijos besitęsiantį grobikišką siekį, be jokio istorinių pamokų įvertinimo. Ir vėl Lietuvos valdovai, V.Adamkumi pradedant ir L.Linkevičiumi nebaigiant, kaip tie senovėje sulenkėję Lietuvos valdovai su paklusnumo ir pavaldumo sindromu, netekę savigarbos ir išdidumo, toliau kenkia Lietuvos Tautai ir Lietuvai. Vietoj to, kad pariteto pagrindais Lietuvos-Lenkijos valdžios, visapusiškai įvertinusios istorines klaidas ir jų pasekmes abiem tautom, nebekartotų senų nuopolių ir bendradarbiaudamos kurtų šviesesnį rytojų, lenkų politikieriai ir lietuvių susimenkinę valdovai toliau tęsia praeities klastos siekius ir iš jų kylančias nelaimes.
Toks istorinių faktų ir pasekmių nutylėjimas vietoj išviešinimo ir įvertinimo, sąlygojo atvirą likusių nuo okupacijos kolonistų priešiškumą Lietuvos valstybingumo atkūrimui, pasireiškusį:
- lenkų frakcijos Atkuriamajame Seime priešingu balsavimu visiems valstybingumą atkuriamiems įstatymams;
- oficialiais pareiškimais ir politiniais siekiais išlikti SSSR sudėtyje; - lenkų autonomijos Rytų Lietuvoje kūrimu;
- Armijos Krajovos demonstracijomis-paradais 4 Rytų Lietuvos rajonuose, dalyvaujant oficialiems Lenkijos pareigūnams;
- lenkų kortos įvedimu Lietuvoje;
- Lietuvos lenkų-politikų pastoviais nepagrįstais skundais ES Parlamentui dėl menamų mažumų teisių pažeidimų, tyčiniais šmeižimais, faktinai siekiant privilegijų;
- V.Tamoševskio 60 000 parašų iš lenkiškai kalbančių piliečių rinkimas, bei viešai per TV raginimas Lietuvą integruotis į Lenkiją. ES Pagrindinių teisių agentūra (FRA) savo tyrimais nustatė, kad Lietuvos mažumos skriaudžiamos mažiausiai. Antai, tik 23% iš jų skundžiasi, kai tuo tarpu Prancūzijoje ir Italijoje net 94 % mažumų nepatenkinti savo padėtimi.
Matyt tikslu paneigti tokį Lietuvos gerą įvertinimą, europarlamentaras Voldemaras Tomaševskis surinko 60 000 Rytų Lietuvoje gyvenančių lenkų parašų, turinčių įrodyti sunkią mažumų padėtį Lietuvoje.
Tuo tarpu istorinė patirtis rodo visai atvirkštinę praktiką tiek praeities, tiek dabarties gyvenime. Istorinės skriaudos lietuvių Tautai nuo lenkų – tai, pradedant baudžiava, bajorų išplėtotomis teisėmis iki anarchijos lygio, miestiečių nuskurdinimu, demoralizacija išplėstiniu bravorų ir smuklių tinklu bei lietuvių nutautinimu ir priverstiniu lenkinimu. Labai panaši padėtis Rytų Lietuvoje ir dabar, tik dar priedo su išplėtota atvirkštine dezinformacija apie skriaudžiamus lenkus visoje ES! Antilietuviška propaganda sustiprėja politinių susitikimų su Lenkijos valdžios atstovais metu, kaip ir šiuokart Vasario 16-osios šventės dieną, Lenkijos Prezidento vizito metu, V.Tomaševskis iš didelio uolumo netgi prasitarė apie koalicijos susitarimus ne tik politinius, bet ir finansinius!!!
Štai ir išlindo visi ragai ir nagai, taip ilgai slėpti po šventa antikorupcine aureole! Taigi, V.Tomaševskis ne tik šantažuoja, bet dar ir reketuoja Lietuvos valdžią?! Vertėtų parevizuoti Lenkų Rinkimų akcijos disponuojamų lėšų šaltinius ir nutekėjimo upelius.
Destrukcinė ir priešvalstybinė Rytų Lietuvos lenkų pareigūnų veikla buvo svarstyta Seime, bet taikytos priemonės (dėl autonomijos, dėl teismų sprendimų nevykdymo ir pan.) jų ardomojo darbo Lietuvos valstybėje nesustabdė. Todėl būtina pradėti ikiteisminį tyrimą dėl visų suminėtų faktų jų tampriame ryšyje. Tuo reikėtų užbaigti lenkų grobikiškas ambicijas, kaip Niurnberge buvo užbaigtos fašistinės.
Šiais savo veiksmais, parašų rinkimo bei atviru per TV raginimu integruotis Lietuvai į Lenkiją, V.Tomaševskio ir kitų lenkų politikų veikla atitinka LR Baudžiamajame kodekse numatytus nusikaltimus, todėl jie turėtų būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už priešvalstybinę veiklą;
- kaip sulaužę rinkėjams ir Valstybei duotą priesaiką;
- kaip piktnaudžiavę oficialiais įgaliojimais Rytų Lietuvos savivaldybėse;
- kaip nepagrįstai šmeižę Lietuvą ES institucijose. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, dabartinio Seimo nariai ir politikai
bei visuomeninių organizacijų ir partijų vadovai kreipėsi į LR Prezidentę D.Grybauskaitę, Seimo Pirmininką V.Gedvilą bei Premjerą A.Butkevičių, prašydami apsvarstyti šiuos faktus LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei pradėti Valstybei prisiekusio pareigūno imuniteto panaikinimo procedūrą. Kažin, kiek dabartinėje Lietuvos valdžioje dar liko su neužvaldyta okupantų (rusų, lenkų, vokiečių) sąmone pareigūnų, kurie pajėgtų teisiškai, politiškai, istoriškai ir moraliai įvertinti čia paminėtus faktus bei pasekmes mūsų valstybei, jos valstybingumui ir lietuvių Tautai? Jau kelintą kartą turinti savigarbos ir išdidumo Lietuvos inteligentija pareiškimais, rezoliucijomis ir peticijomis ragina šalies valdančiuosius nesižeminti, atsikratyti okupacinio paklusnumo ir pavaldumo sindromo bei pagarbiai kaimynams, tačiau oriai savo valstybei kitų tautų tarpe tvarkyti lietuvių Tautos valstybės reikalus.
Dr. Rūta Gajauskaitė, kriminologė
