1981-ųjų gruodį prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė apie antrąjį sankcijų SSRS paketą. Priežastis – „nepaprastosios padėties“ Lenkijoje įvedimas. Naujosios sankcijos palietė elektronikos ir naftos bei dujų sektorius. Amerikiečių bendrovėms buvo uždrausta tiekti SSRS įrangą ir technologijas. Kiek vėliau buvo įvestos tam tikros išimtys susitarimams, kurie buvo pasiekti dar iki sankcijų įvedimo. Tai, pavyzdžiui, leido užbaigti vieną iš dviejų suplanuotų sovietinių dujotekių Urengojus – Pomarai – Užgorodas statybas.
Jau vykstant karui Afganistane, SSRS nesiryžo naudoti kariuomenę, kaip tai buvo Vengrijoje 1956 m. ir Čekoslovakijoje 1968 m., malšinant vietos prieš valdžia nukreiptus protestus. Vietoje to valdžią šalyje perėmė Karinė liaudies saugojimo taryba. Ji, prižiūrint sovietams, ėmėsi hibridinių represijų šalyje, nukreiptų prieš „Solidarumo“ judėjimą. SSRS savo dalyvavimo šiuose procesuose nepripažino, tačiau tai nesutrukdė JAV įvesti naujas sankcijas.
1982-ųjų birželį JAV valdžia sugriežtino embargą, draudimą prekybai pritaikė ne tik amerikiečių bendrovėms, tačiau ir įrangai, kuri yra gaminama trečiosiose įmonėse pagal JAV licencijas. 1982-ųjų lapkritį eksporto apribojimai SSRS atžvilgiu buvo dar išplėsti. Taip pat buvo apribotas lengvatinis SSRS kreditavimas.
Sankcijos tuomet jau pasireiškė kompleksiniais veiksmais. Koordinacinis eksporto kontrolės komitetas (KOKOM), jungiantis 17 Vakarų valstybių, sukūrė „kontroliuojamo technologinio atsilikimo“ strategiją, pagal kurią technika ir technologijos socialistinėms šalims galėjo būti perduodamos ne greičiau nei po 4 metų nuo serijinės jų gamybos pradžios. Paraleliai su technologiniais apribojimais, buvo pradėta ilgalaikė Vakarų šalių priklausomybės nuo SSRS energetinių šaltinių mažinimo programa.
SSRS į Vakarų sankcijų politiką atsakė tradiciniais pareiškimais apie dvigubus standartus, nesąžiningumą ir iškeltų kaltinimų absurdiškumą. Pačioje šalyje gyventojams paaiškino, kad sankcijos yra „geopolitinio priešininko bandymas nesąžiningai konkuruoti“.
Šalyje vyravo propagandinė „mums nebaisios jokios sankcijos“ atmosfera. Pasipylė bravūriškos ataskaitos apie tai, kaip būtent sąjungos piliečiai spjovė ant tų vakariečių ribojimų. Palaipsniui prieš sankcijas nukreipta politika išplito visose visuomeninio gyvenimo sferose, įskaitant kultūra ir sportą.
Negalima teigti, kad SSRS valdžia nesuvokė ilgalaikių JAV sankcijų pasekmių. Paprasčiausiai ten buvo mąstoma pasaulinio karo su Vakarais principais. Tokio karo atveju atsisakyti nuo kaimyninių šalių jėgos kontrolės, mainais į sankcijų atšaukimą nebuvo svarstoma iš principo. Tai pralaimėjimas, kapituliacija ir geopolitinė katastrofa, kurios negalima leisti. Vietoje to buvo planuojamas asimetrinis atsakas sovietų spec. tarnybų jėgomis, kuris ilgalaikėje perspektyvoje turėjo sužlugdyti Vakarus.
SSRS bandė naikinti JAV dar iki tol, kuomet JAV sužlugdė SSRS. Ir joks kitas dviejų galios valstybių tarpusavio kovos rezultatas Kremliuje nebuvo svarstoma, savo feisbuko paskyroje rašo visuomenininkas Jurijus Christenzenas. Praėjusį sykį nugalėjo JAV, o šįkart yra visos galimybės pasiekti revanšą.
Buvę čekistai iš tiesų taip ir galvoja. Tai jiems yra svarbiau už jų artimųjų sveikatą, aplinkos gerbūvį ir tėvynės interesus. Tiksliau, jie būtent tokiais ir matė SSRS interesus ir dabar tokiais mato Rusijos Federacijos interesus. Ir pasirengę aukoti gyvybes ir savo piliečių gerbūvį vardan tų interesų.
KOKOM iš dalies atšaukė prekių ribojimus SSRS ir Rytų Europos šalims 1991-ųjų gegužę. Iki tol nustojo egzistavę tokie dariniai, kaip: SSRS, Ekonominės savitarpio pagalbos taryba, Varšuvos paktas. Ir tai buvo ne tiek sankcijų pasekmė, kiek atlygis už sovietų valdžios bandymą realizuoti savo viešpatijos pasaulyje utopinę idėją, neatsižvelgiant į, kiek tai gali visiems kainuoti.
