Įvaizdžio reikalas
Jau ne kartą teko rašyti, kad, reaguodami į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (Krymo aneksija, visapusis separatistinių jėgų Rytų Ukrainoje palaikymas), Vakarai pasirinko „minkštąją“ ekonominių sankcijų taktiką. Ekonominį spaudimą Maskvai taiko JAV ir Europos Sąjunga bei kai kurios kitos Vakarų pasaulio valstybės, pavyzdžiui, Kanada, Šveicarija. Nuo įvedimo momento sankcijos jau buvo kelis kartus griežtinamos. Taip pat neatmetama galimybė, kad jų mastas, jeigu Rusija nepakeis savo taktikos ir nenustos veikti prieš Ukrainą, gali būti išplėstas dar labiau.
Kai rašomas šis straipsnis, JAV sankcijos taikomos 42 asmenims ir 18 įmonių. ES sankcijų sąrašas apima 49 asmenis ir dvi įmones (šių asmenų ir įmonių sąrašus galima rasti čia). Šveicarija taiko sankcijas 61 asmeniui. Tiek JAV, tiek ES sankcijų sąrašuose galima aptikti nemažai aukštų Rusijos pareigūnų. Tarp jų Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko, Dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas, vicepirmininkai Dmitrijus Kozakas ir Dmitrijus Rogozinas, prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas, prezidento patarėjai Vladislavas Surkovas, Andrejus Fursenka ir Sergejus Glazjevas bei daug kitų. Tiems, kas domisi Rusijos politika, visos paminėtos pavardės turėtų būti gerai žinomos. Tačiau neretai pažymima, kad šiuose sąrašuose nėra dviejų svarbiausių pavardžių – Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo.
Niekas iš sąraše esančių asmenų (ar kompanijų) viešai nepademonstravo susirūpinimo dėl sankcijų. Tačiau galima numanyti, jog tai vis dėlto gali būti nebloga poveikio priemonė – ypač žinant Rusijos politinio ir verslo elito meilę vakarietiškam komfortui, nors oficialiame viešajame Rusijos diskurse ir demonstruojama neapykanta „bedvasiam ir priešiškam“ Vakarų pasauliui. Galiausiai ne kur kitur, o „nekenčiamuose“ Vakaruose mokosi ir leidžia laiką nemaža dalis Kremliaus valdininkų ir valdžiai artimų verslininkų atžalų.
Tačiau sankcijos iš esmės tik padėjo atkreipti pasaulio dėmesį į Rusijos veiksmus Ukrainoje. Svarbesne poveikio priemone tampa ne tiesioginės sankcijos, o tai, kad Maskva susigadino savo įvaizdį pasaulyje. Turėti reikalų su Rusija tampa blogu tonu, o investuoti į ją – tiesiog pernelyg rizikingu žaidimu. Todėl nuostoliai „dėl įvaizdžio“ gali tapti didžiausia Rusijos bėda.
Sprendimą išvesti savo aktyvus iš Rusijos priima ne tik užsienio kapitalo bendrovės, bet ir kai kurios vietinės įmonės. Prognozuojama, kad globalioje rinkoje dirbančios rusų kompanijos gali siekti emigruoti į stabilesnę ekonominę ir politinę aplinką. Šiame kontekste pateikiama naujiena, kad viena didžiausių Rusijos kompiuterinių žaidimų kūrimo kompanijų „Game Insight“ perkelia savo būstinę iš Maskvos į Vilnių. Priimti tokį sprendimą įmonės įkūrėją Alisą Čiumačenko paskatino tai, jog iš Vilniaus yra patogiau bendrauti su tarptautiniais kompanijos partneriais, be to, įmonės sąsaja su Rusija pradėjo akivaizdžiai kenkti verslui.
Blogosios prognozės
Investuoti į Rusiją nerekomenduoja ir ekonomikos specialistai. Ši valstybė vis dažniau pateikiama kaip šalis, kuri yra nepatraukli investicijoms. Atitinkamai koreguojamos ir prognozės, susijusios su Rusijos ekonomikos raida.
Apie tai, kad reikia ruoštis ekonomiškai sunkiam laikotarpiui, nemažai kalba ir oficialūs Rusijos pareigūnai. Pavyzdžiui, finansų ministras Antonas Siluanovas prognozuoja, kad Rusijos ekonomikos krizė gali tęstis kelerius metus, o tai vers valstybę griebtis taupymo politikos. Sankcijos irgi turės tam įtakos, nes jos lemia sunkumus tarptautinio kreditavimo plotmėje. Be to, kaip jau buvo minėta, iš Rusijos aktyviai traukiasi investuotojai, o reitingų agentūros suteikia šiai šaliai vis prastesnius vertinimus.
Jau dabar aišku, kad Rusija šiais metais nepasieks anksčiau prognozuoto ekonominio augimo, sunkesni bus ir kiti metai. Pagal pakoreguotas prognozes, šiais metais Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) turėtų išaugti 1,1 proc. (vietoj anksčiau prognozuotų 2 proc.), o kitais metais – 2,6 proc. (vietoj prognozuotų 2,8 proc.). Tačiau tai optimistinis scenarijus. Pesimistiniais skaičiavimais, šiais metais Rusijos ekonomika gali augti 0,5 proc., o kitais metais – 2,4 procento BVP. Nors kalbama vis dėlto apie ekonominį augimą (tegul ir menką), pasak Rusijos ekonomikos ministro pavaduotojo Andrejaus Klepačo, toks kilimas neleis realizuoti svarbiausių socialinės ir ekonominės raidos uždavinių: niekas negalės garantuoti pensijų, biudžetinio sektoriaus algų ir valstybinių investicijų stabilumo.
Viena iš esminių problemų, kurios stabdo Rusijos ekonomikos augimą, yra pinigų (kapitalo) atsitraukimas. Pagal pirmines prognozes šiais metais iš Rusijos turėjo „pabėgti“ apie 25 mlrd. JAV dolerių kapitalo, tačiau vėliau šios prognozės buvo pablogintos: tikėtina, kad šiemet iš šalies gali nutekėti nuo 60 iki 100 mlrd. JAV dolerių.
Siekdama gerinti situaciją, Rusija bando skubiai perorientuoti savo ekonomiką į Kiniją, tačiau ši taktika irgi yra abejotina. Pažymima, kad Kinija pasinaudos šiais Rusijos veiksmais tik tiek, kiek tai bus naudinga Pekinui, tačiau vargu ar ši didelė valstybė norės ir ar gebės pasirinkti Rusijos ekonomikos gelbėtojos vaidmenį.
Rusijos taktika
Problemos ekonomikoje turėtų priversti Rusiją peržiūrėti savo veikimo būdus (iš šios pozicijos galima konstatuoti, kad Vakarų pasaulio sankcijos Maskvai vis dėlto tapo gana efektyvia poveikio priemone). Vargu ar Kremlius atsisakys pavojingų žaidimų Ukrainoje, tačiau jam bet kuriuo atveju teks daryti tai kur kas subtiliau negu iki šiol. Pranešama, kad, nors ir lėtai, Rusija atitraukia savo kariuomenę nuo sienos su Ukraina. Maskva taip pat vengia oficialiai palaikyti vadinamąsias „Donecko liaudies respubliką“ ir „Lugansko liaudies respubliką“.
Aišku, kad Maskva stengsis pradėti subtilesnį žaidimą – išlaikydama ir palaikydama įtampą Rytų Ukrainoje kaip priemonę savo geopolitiniams tikslams pasiekti, tačiau kartu stengdamasi tuščiai neerzinti Vakarų pasaulio, kuris rimtai susirūpino dėl situacijos regione.
Drįstu teigti, kad ir karo su Gruzija 2008 metų vasarą metu, ir užgrobdama Krymą, ir stengdamasi destabilizuoti situaciją Ukrainos rytinėje dalyje Rusija bandė savo galimybių ribas – tikrino, kaip plačiai jai bus leista veikti aktualioje geopolitinėje situacijoje. Atrodo, kad Ukrainos atveju sąlyginė „raudonoji linija“ buvo peržengta. Vakarų pasauliui teko reaguoti griežčiau nei per 2008 metų Rusijos avantiūrą Pietų Osetijoje. JAV ir ES reakciją sunku būtų pavadinti žaibiška, tačiau galiausiai tam tikras efektas buvo pasiektas. Bet kuriuo atveju Maskva šiandien, skirtingai negu prieš šešerius metus įvykių Gruzijoje kontekste, jau nebegali jaustis visiškai nebaudžiama. Kaip tik tai pirmiausia ir demonstruoja ekonominės sankcijos.
