Apie aktorės kelią, šeimą ir tikslus.
Serialas „Tobula kopija“ išsiskiria savo įtemptu, išskirtiniu siužetu, kuriame atliekate pagrindinį vaidmenį. Kaip su tokia patirtimi sekasi susitvarkyti?
Kai gavau pasiūlymą vaidinti dvi moteris: Brigitą, kuri yra buvusi narkomanė, striptizo šokėja, ir Džanetą – elegantišką aukštuomenės damą, turinčią, atrodo, tobulą gyvenimą, apsidžiaugiau. Iš pat pradžių buvo labai smagu, bet staigiai užgulė atsakomybė, daug svarstymų, galvojimų, kaip veikėjas išskirti, paryškinti.
Žinoma, viena to būčiau nepadariusi, bet prie serialo dirba nuostabi kūrybinė grupė. Čia ypač svarbus operatorių, grimerių, kostiumo dailininkų darbas, tad tik visų šių žmonių dėka mums pavyko. Esu labai dėkinga dėl šios patirties.
Kuri iš jų – Brigita ar Džaneta, jums artimesnė?
Kiekviename personaže stengiuosi atrasti save, taip bandydama rasti priėjimą prie jo. Mano personažas nėra mano išgyvenimai, todėl visada stengiuosi išlaikyti ribą, kad veikėjos turėtų savas istorijas, išgyvenimus. Visgi man jos abi labai svarbios. Dabar daugiau vaidinu Brigitą, bet, kai tenka įkūnyti jas abi, mane užpildo pilnatvė. Tai labai įdomu, nes visko yra: meilės, griežtumo, pykčio, kategoriškumo, cinizmo, ironijos.
„Tobuloje kopijoje“ netrūksta daug dramų, išgyvenimų. Ar pačios gyvenimas buvo lengvas?
Kiekvienas iš mūsų patyrė įvairiausių dalykų, netekčių, skaudžių išgyvenimų, tačiau negaliu sakyti, kad turiu daug vaidybinės ar gyvenimiškos patirties. Visko buvo, tačiau, ačiū Dievui, nebuvo tokių skaudžių dalykų, kokius teko patirti serialo dvynėms. Tai nėra palyginama su mano šeima, vaikyste, kurią turėjau.
Jūsų vienas iš paskutinių darbų vyko Armėnijoje, kur filmavotės filme „The last inhabitant“. Jums vėl teko sunkus vaidmuo – moteris, kuri po matytos vyro žmogžudystės kenčia psichologinę traumą. Ar lengva po tokių vaidmenų atsigauti?
Po vaidmenų aš pabėgu į kitus darbus (juokiasi). Kai tik grįžau iš Armėnijos, vieną dieną pasiilsėjau, kitą jau ėjau filmuotis. Vienas vaidmuo keičia kitą, ir neleidžia nugrimzti į nostalgiją, depresiją, nuolatinį galvojimą, ar pavyko personažą sukurti taip, kaip norėtasi.
Filmuojant šį filmą išgyvenau puikų metą, pasiliko tik patys puikiausi prisiminimai, kurie išliks visą gyvenimą.
Kodėl nesirenkate komedijos?
Komedija vaidinu teatre – smagu pakeisti aplinką. Vis dėlto tiek drama, tiek komedija kyla iš mūsų gyvenimo, bet, taip, man draminiai vaidmenys yra artimesni. Vis dėlto kiekvieną vaidmenį priimu kaip didžiulę dovaną, tad stengiuosi suvaidinti kuo geriau.
Kaip išvis jūsų gyvenime atsirado aktorystė?
Viskas prasidėjo nuo vaikystės, kai jau tada labai norėjau būti aktore. Nuo pat mažens žiūrėjau lietuviškus, rusiškus filmus, stebėjau, kaip žmonės transformuojasi, todėl bandydavau aktorius mėgdžioti prieš veidrodį. Mokykloje dalyvavau skaitovų konkursuose, kur tiko mano sodrus balsas, o pirmasis pasirodymas atnešė sėkmę. Supratau, kad buvimas scenoje man teikia didžiulį džiaugsmą, mėgavimąsi dėmesiu.
Mano svajonė buvo tapti teatro aktore, o vėliau sutikau nuostabų žmogų – aktorių Petrą Venclovą, kuris truputį, po truputį atvėrė duris į tikrą teatrą. Ten sutikau dar vieną gerą žmogų, kuris paskatino ateiti į prodiuserių kompaniją „Videometra“, kur gavau pirmąjį epizodinį vaidmenį. Net iki dabar prisimenu tą jaudulį...
Aktorystė, be mano šeimos, dukrelės Elzės, yra didžiausia gyvenimo dovana, kurią džiaugiuosi ir mėgaujuosi kiekvieną dieną.
Gi sako, kad aktoriaus kelias labai sunkus?
O kieno lengvas? Aktoriai išsiskiria tik tuo, jog turi išgyventi ne tik savo, bet ir dar kelių žmonių gyvenimus per vieną dieną. Tenka atlaikyti didžiules emocijų bangas, kurios, atrodo, nuplaus tave, o kartais iškels į viršų, suteiks jėgų. Tai mane žavi, suteikia daug gerų emocijų, leidžia išmokti daug pamokų.
Stengiatės į savo vaidmenis įdėti savo visą širdį, o kaip jūsų šeimai sekasi su tuo susitaikyti?
Mes visi pripratome prie tokio gyvenimo, ir tikrai negaliu sakyti, kad savo širdies nepalieku namuose, savo šeimai. Jie yra su manimi, kad ir kur aš bebūčiau, bevažiuočiau. Tai yra toks stiprus pagrindas, bet mes stengiamės laisvą laiką skirti vieni kitiems. Kad ir šiandien – man iki pietų nereikėjo eiti į darbą, todėl likau namie su Elze, ir mes žaidžiame „namus“.
Tu bandai laviruoti, o namiškiai suvokia, kad mama be savo darbo nebūtų nei pilnavertė žmona, nei mama. Visos mano gyvenimo sudedamosios dalys mane padaro Sandra.
Kad ir kiek kalbinu muzikantų, aktorių, jie visi sutartinai sako, kad savo vaikams tokio gyvenimo nelinkėtų...
Jeigu turės tokį norą, kokį turėjau aš, būčiau labai bloga mama, jei neleisčiau, nelinkėčiau. Linkiu, tegu turi spalvingą gyvenimą. Žinoma, čia nėra lengva, bet, galiu pasakyti iš savo patirties, tai man atnešė žymiai daugiau džiaugsmo.
Nežinau, ar aš patenkinu režisierių lūkesčius, bet man svarbiausia, kad mano artimiesiems būtų smagu žiūrėti, kad jie manimi didžiuotųsi.
Gyvenimo tikslai ribojasi su tam tikrais vaidmenimis, „Oskarais“?
Kiekvienas mano vaidmuo yra „Oskaras“. Žinoma, nieko prieš būtų gauti tikrąjį, mielai priimčiau (juokiasi), bet mano vaidmenys man liks visą gyvenimą atmintyje.
Niekada nepagalvojote emigruoti į užsienį?
Kodėl gi ne? Žinote, niekada nežinai, ką tau gyvenimas atneš. Aš niekada neįsivaizdavau, kad vaidinsiu Armėnijoje su Holivudo aktoriumi Homayounu Ershadi‘u. Mano siekiamybė yra kuo daugiau dirbti, kuo daugiau vaidinti, o apdovanojimai priklausys nuo to, kaip aš atlikau tą darbą.
