Trečiadienį Vyriausybė posėdyje svarstys keturias Azartinių lošimų įstatymo pataisas, kurias formaliai teikia beišsiskirstančio Seimo nariai. Atrodytų, procesas vyksta – teisinis reguliavimas tobulinimas. Tačiau realiai darbas tik imituojamas – esminės problemos lieka nuošalyje.
Dviejų svarstomų pataisų (Azartinių lošimų įstatymo 8 ir 9 straipsniams) atsiradimo istorija prasidėjo prieš daugiau nei metus, kai Valstybinės lošimų priežiūros komisijos pirmininkas Česlovas Blažys ir dar keli komisijos nariai lankėsi Kauno miesto savivaldybėje. Taip jau sutapo, jog pakeliui nuo policijos komisariato pirmininkas, eidamas pagrindine miesto gatve – Laisvės alėja – savo akimis pamatė net keletą lošimų salonų ir nei vienerių lošimo namų – visiškai priešingą vaizdą nei sostinėje. Dar daugiau – miesto valdžia ir toliau šalinosi grėsmingiausių azartinių lošimų, todėl naujajame Kauno „Akropolyje“ sutikimo lošimo namams steigti nebuvo išdavusi.
Reikia suprasti, jog planas gimė bematant – netrukus po pokalbio savivaldybėje sutikimas „Akropolyje“ steigti kazino buvo duotas (beje, šiemet jame FNTT atlikus tyrimą nustatyti grubūs pinigų plovimo atvejai), konservatoriaus Kauno mero iniciatyva gimė du įstatymo projektai. Pirmuoju savivaldybėms, kamuojamoms finansų stygiaus, pasiūlytas „saldainis“ – 80 procentų surenkamo azartinių lošimų mokesčio pervesti į savivaldybių biudžetus. Antrasis suteiktų savivaldybių taryboms teisę kontroliuoti dar vieno azartinių lošimų rinkos segmento – lošimų automatų salonų plėtrą. Tragikomiška, tačiau neaišku, kodėl, pavyzdžiui, tie patys reikalavimai kažkodėl netaikomi loterijų ir lažybų plėtrai, o bus taikomi ir bingo salonams, kurių Lietuvoje apskritai nėra.
Tuo tarpu anksčiau savivaldybių „kontroliuota“ lošimų namų plėtra – pramiegota. Lietuva (30) jau aplenkė Lenkiją (27) pagal lošimų namų (kazino) skaičių, nors gyventojų turime daugiau nei dešimt kartų mažiau. Lietuvoje šiuo metu lošimo namų (kazino) yra tiek, kiek Belgijoje, Olandijoje ir Danijoje kartu sudėjus. Ar tai nėra pasaulinių proporcijų nepaisančių ir galimai besipinigaujančių savivaldybių tarybų narių darbo vaisius?
Paskelbus Europos komisijos užsakymu atliktų tyrimų rezultatus, išaiškėjo, kad Lietuvoje didžiausios rizikos grupei priskiriamų lošimo namų (kazino) dalis (62%) yra vos ne 4 kartus didesnė nei ES valstybių vidurkis (15,9%). Būtent šio sektoriaus neigiamos poveikis visuomenės sveikatai akivaizdus – iš dabar gautų 658 prašymų neleisti lošti beveik 90% parašė lošimų namuose prasilošę asmenys.
Teoriškai galbūt ir tinkamas siūlymas savivaldybėms suteikti daugiau teisių, neišvengiamai susidurs su įgyvendinimo ydomis – savivaldos institucijų kompetencija spręsti azartinių lošimų vietų plėtros klausimus, švelniai tariant, menkoka. Daugelis jų nesupranta pavojų ir rizikos, vienos ar kitos lošimo rūšies ypatumų ir poveikio visuomenei, o objektyvių ir įstatymais reglamentuotų azartinių lošimų vietų ribojimo kriterijų nėra. Be šių objektyvių rodiklių nustatymo į savivaldybių rankas būtų įduotas įrankis, kurio naudojimas taptų grynai subjektyvus „patinka-nepatinka“.
Reikia pripažinti, jog ketveriais metais pavėluotai, tačiau galų gale sprendžiamas klausimas dėl esminių ES teisės aktų pažeidimų perdėtai varžant azartinių lošimų organizatorių teises. Vyriausybė pagaliau ruošiasi laiminti teisėtai įregistruotų paslaugų (prekių) ženklų naudojimą. Iki šiol Azartinių lošimų įstatymas akivaizdžiai prieštaravo tiek Europos Bendrijų sutarties 49 ir 86 straipsniams (jais draudžiama riboti laisvę teikti paslaugas), tiek Direktyvos 89/104/EEB, skirtos valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, nuostatoms.
Ketvirtoji pataisa, kurios autorius taip pat konservatorius Jurgis Razma, bene rimčiausia savo turiniu – įtvirtina azartinių lošimų reguliavimo kryptis ir prioritetus, kelia septintus metus iki šiol niekaip neįgyvendintą fiskalinės kontrolės kazino organizuojamuose stalo lošimuose (paprastai tariant – kasos aparatų ir bent minimalios apskaitos) problemą, siūlo reformuoti ir pagerinti neveiksnių valstybės institucijų darbą. Tačiau pastarųjų (ne)kompetenciją ir nenorą ką nors keisti geriausiai iliustruoja jų teiginiai ir formalus institucine prasme progresyviausio Valstybinės lošimų priežiūros komisijos ir Azartinių lošimų koordinavimo tarybos modelio, pasitvirtinusio ir sėkmingai veikiančio JAV Nevados valstijoje (neformalioje azartinių lošimų sostinėje), neigimas. Matyt, siauri žinybiniai interesai ir įtakos, bandant „reguliuoti“ iki šiol nekontroliuojamą ir nereguliuojamą rinką, yra svarbiau nei priimamų sprendimų kokybė, kompetencija ir skaidrumas, t.y. veiksniai, užtikrinantys stabilią verslo ir visuomenės ateitį.
Akivaizdu, jog apie rinkimus galvojančiai Vyriausybei ant stalo gulinčios pataisos rimto dėmesio nesulauks – suvilioti konservatoriai palikti ir be pinigų, ir be įtakos. O priežiūros institucijos galės visuomenei pasakoti apie „vykstantį procesą“, kuriam laikui visi vėl pamirš besikaupiančius rinkos pūlinius – prasilošusius asmenis, besaikį lošimų skatinimą, perteklinę grėsmingiausių lošimų pasiūlą. Tačiau jau šiandien aišku, jog orinio šautuvo pokštelėjimai biurokratinio įšalo nepajudins.
Samoilas Kacas, Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos valdybos pirmininkas
