Gamta lietuvių kalboje yra moteriškos giminės. Nemanyčiau, kad be priežasties ar atsitiktinai – juk gamta, žemė, motina, gimdytoja, augintoja, globėja yra moteriškos. Korėjiečių kalboje giminės nėra, tad gamta, džajon, lieka milžiniška belyte abstrakcija, savo belytiškumą prisidengusi nežmogišku dvilypumu - In ir Jang.
Ar Rytų vienodumas ir nekyla iš šių amžinai santykiaujančių, bet nieko naujo nepagimdančių principų, tik begalinius sporinius ir beveidžius savo dvilypumo pasikartojimus, kuriais naktis virsta diena, karštis – šalčiu, tvarka – netvarka, saldumas – kartumu, gyvybė – mirtimi, gėris – blogiu, sapnas – tikrove, jis – ja?
Ar ne todėl, kad Jang ir In gimdo viską ir todėl negimdo nieko, ir atvirkščiai, azijiečiai yra, bet dar negimę, tebeplūduriuojantys gamtos viduje, susieti, susilieję, palaimingame vienume ir nežinojime? Gal todėl jie taip mėgsta mažus kambarėlius, ar bent jais nesibodi, ir liaupsina jų jaukumą? Jaukumą ir patogumą – fizinį, emocinį – iškelia iki aukščiausios vertybės lygio ir kaip įmanydami siekia jo visur – ir bendravime, ir darbe, ir balso intonacijoje, ir rūbuose, ir apave, ir meilėje, ir vaikų auklėjime, ir mokymesi. Tai pavirsta neautentiškų frazių mainais, žarstomos nejaukiai dirbtinės, nenatūralios mandagybės, dėvimi beformiai, elegancijos atributus, bet ne jos esmę perėmę vakarietiški drabužiai, amžinos šliurės, sportbačiai ir klapsintys per dideli batai; imamasi verslininkavimo, kuris amžinai stringa, keičia sąlygas, yra pilnas klaidų dėl neatidumo ir neefektyvus; sutuoktinis vadinamas „broliu“, moters patrauklumas siejamas ne su protingumu, ne su subtilumu ir net ne su paslaptingumu, bet su meilumu, paslaugumu ir tuo nenusakomu „cute“ mergaitiškumu, nė kiek neturinčiu kokio nors femme fatale keliamo baugulio; vaikai užkalbami saldžiu balseliu arba visiškai apleidžiami, o susmulkinta, sukramtyta medžiaga sukišama į galvas be jokių mąstymo pastangų, nebent tik atminties, – ir visa tai lieka nepastebima, nes negimusieji dar juk nemato.
Gal todėl jie nemato ir to, kad gamta yra motiniška, todėl moteriška. Arba moteriška, todėl motiniška. Nemato jos dosnaus ir godaus, bevalio ir gudraus, plepaus ir tuščio, paviršutiniško ir beribio, iracionalaus ir praktiško moteriškumo ir savyje, juk gražiausia moteris daoistui yra ta, kuri nežino, kad yra graži. Arba nežino, kad yra moteris. Nežinodamas grįžti į tyrumą, į vienybę, į gamtą, pas mamą. Tiksliau – niekad jų ir nepalieki.
Viskas, kas nejauku, baisu, kas trikdo, visi gyvenimo sunkumai, žiaurumai, tragedijos ir nesėkmės, kovos ir dramos, kraujas, nelaiminga meilė ir femmes fatales saugiai sutalpintos kino ir TV ekranuose bei komiksų puslapiuose. Ten vyksta nuožmios kovos, kertasi galios siekiančios valios, ten herojai gelbsti pasaulį. Net animaciniai filmukai vaikams yra dviejų rūšių – vienuose veikėjai žvėriukai, įkūnijantys jaukųjį ir akivaizdžiai gamtiškąjį gyvenimo aspektą, linksmina savo nykštukiniais žygiais po kasdienybės platybes, įveikia blogiečius vikrumu, gudrumu arba tiesiog netyčia – visada nugali komiška linksmybė. (Animuoti žvėriukai ir komediantai reklamuoja ir „ryklių“ siūlomas paskolas, kad nebūtų taip baisu). Kituose - dramatiškas veikėjas didvyris, pradžioje dažniausiai niekuo neišsiskiriantis vaikinas, nuožmiai besikaudamas su absoliučiu blogiu, vis stiprėja; blogis taip pat stiprėja – todėl drama tęsiasi amžinai. Tačiau tereikia tik išjungti TV, užversti knygą ir išeiti į pažįstamą saulėtą gatvę, ir apima jauki ramybė. Jos netrikdo nei invalidai, nei nusikaltėliai, nei chuliganai, nei iškrypėliai, nei pamišėliai, nei benamiai valkatos. Pastarieji arba kur suslėpti, ar patys pasislėpę, arba parodomi saugiu atstumu – per televiziją. Kartais jie pasirodo metro arba nuošaliose gatvėse, bet iš metro juk vis tiek išlipsi, o tas gatves galima ir apeiti.
Nežiūrint konfucianizmo pastangų hierarchiškai iškelti ir taip sustiprinti vyrą, jau nekalbant apie „tik fantazijoje“ gyvuojančių filmų ir komiksų veikėjų galingumą, tikroji galia priklauso moterims, nes jos yra ir motinos. „Juk jos savyje dešimt mėnesių nešioja vaikus, juos pagimdo, ir dar išaugina“ – svariai dėsto taksi vairuotojas moterų galios priežastį, - „o be to, kas šimtą metų vyrų ir moterų galios pasikeičia vietomis“ – linksmai principų dogma paaiškina ir importuoto feminizmo esmę. Iš tikrųjų korėjietiškai jis pasakė „vyriškos ir moteriškos lyties galios“, nes vyrų ir moterų, kaip atskirybių, čia nėra, ir negali būti. Čia gyvena motinos ir jų sūnūs. Kaip santykis. Motinos juos nešioja ant rankų trejus metus, todėl senatvėje sūnūs, tradiciškai pirmagimiai, nešioja ant rankų motinas. Tiesa, ne ant rankų, bet ant nugaros. Konkrečiai, ne tik poetiškai, nes nešiojimas ant nugaros – aukščiausia artumo išraiška. Tempia ją ant kupros ir emociškai, nes tenkina visas jos užgaidas, pakelia ir egoizmą, psichologines manipuliacijas, dėmesio reikalavimą, sūnaus pavyduliavimą jo jaunai žmonai, ir finansiškai – būtina kelione į užsienį 60-ojo gimtadienio proga, dovanomis ir galiausiai išlaikymu iki gyvos galvos.
Sūnui, kaip vyriškos lyties būtybei, visgi tenka spręsti vienintelį konfliktą gyvenime – stoti motinos ar žmonos pusėn, šiom nesutariant. Dažniausiai konfliktas išsprendžiamas motinos naudai, o jaunai žmonai tai būna nuolankumo, kantrybės ir jaukumo kūrimo pamoka. Blogis virsta gėriu, jaunoji žmona išmoksta ir pati būti tikra motina savo sūnui – supranta, kad tikroji pora yra ne ji ir jos vyras, bet ji ir jos sūnus, kurio lojalumas ugdomas ne diržu ir ne žodžiu, ne tiesos ir pavyzdžio keliu, bet kantriu buvimu šalia, aukojant visus savo malonumus, visą laiką ir dėmesį skiriant tik jam, rūpinantis tik jo patogumais, žinant, ko jam reikia ir ko jis turi norėti. Aukojimas virsta investicija. Kartais matau juos einančius apsipirkti, susikibusius rankomis arba: įsikibusius vienas kitam į parankę, kartu ateinančius pas gydytoją, autobusų stotelėse – motina apsikabinusi savo paauglį sūnų iš nugaros, svajingai siūbuoja niūniuodama.
Ji rami, nes žino, kad sūnus niekada jos nepaliks. Net jei ir paliks, šaukiamas pareigos vesti ir gimdyti vaikus, vis tiek grįš. Be jokios abejonės, nes santuoka su svetimu žmogumi yra dirbtinė, o motinos ir vaiko ryšys - gamtiškas, amžinas. Jie yra vieninteliai tikrieji žemės gyventojai, visi kiti ir visa kita – nesusipratimas, trumpalaikis reiškinys, visai kaip šeimos tėvo pasirodymas namuose vakarais, kaip įkvėpimas ar svajonė. Jie negarantuoja nei ramybės, nei jaukumo, nei tęstinumo. Greičiausiai tai ir norėjo pasakyti Q. Tarantino savo filmu „Kill Bill“.
Vargšas Konfucijus, bandęs mokyti žmones dorybės ir savistabos, garbingumo ir teisingumo - jo idėjas pasisavino motina ir sūnus, pavertę jas materialia visuomenine hierarchija, nuolankumo nuokalne, kuria žemyn galva nusirita ir drąsa, ir idėja, ir taurumas, ir grožis, ir transcendencija. Aukštumas virsta žemumu. Didybė (ne didumas) - menkyste. O ir ko link transcenduoti, jei ir tėvas, ir imperatorius, Dangaus sūnus – žmonės, Dangus – abstraktybė, o vienintelė žmogiško pavidalo dievybė – motiniškoji Malonės Deivė, su kuria keistai sumišęs ir intelektualusis, nesudrumsčiamasis, taikingasis Buda. Ir Budai nepavyko jos transcenduoti. Jis pavirto ja. Jokių karingų, aistringų, ir deives, ir žemės moteris įsimylinčių ir prievartaujančių dievų, gimdančių vis naujus dievus, visą jų įvairovę, jokio nerimo, jokio ilgesio ar įkvėpimo. Tik jauki ir tyra, belytė ir bežodė motinos ir vaiko vienybė. „Motina“, dainuoja Kate Bush, „reiškia jaukumą. Motina paslėps žudiką. Motina slepia pamišėlį. Motina visad tylės. Motina visad liks mama“.
