Visi valstybių ir vyriausybių vadovai paprastai turi oficialią rezidenciją, kurioje vykdo tarnybines pareigas. Kai kurie iš jų turi ir asmenines rezidencijas, į kurias jie vyksta po darbo dienos, bet tik nedaugelis turi poilsio vietas, kur atostogauja arba būna per poilsio dienas.
Užuovėja nuo pasaulio
Šios rezidencijos yra valstybės nuosavybė, tačiau jas savo žinioje turi karaliai ir prezidentai. Visame pasaulyje suskaičiuotume ne daugiau kaip 30 šalių, kurių vadovai turi tokią privilegiją. „Prancūzijos monarchijos laikais buvo įprasta, kad karaliaus dvariškiai išvykdavo į vasaros rezidencijas“, – prisimena Joanas Botellas, Barselonos autonominio universiteto Politinių mokslų katedros vedėjas.
Pasak jo, tokios rezidencijos, be kita ko, leidžia valstybių lyderiams „atsisakyti visokių subjektų, siekiančių būti kuo arčiau jų, kvietimų“. Tam tikra prasme šiose rezidencijose galima pasislėpti nuo visos dvariškių gaujos (jeigu vartosime senąją terminologiją) – juk jie visada stengiasi iš aukščiausiosios valdžios gauti kokių nors gėrybių.
Kita vertu, įdomu, kiek tokios valstybės galvų būstinės tenkina valstybės interesus. Žinoma, galima ginčytis, ar teisinga, kad valstybės vadovai, kuriems suteikiama daugybė lengvatų ir privilegijų, turėtų ir ištaigingas vilas. Jų išlaikymas kasmet valstybėms kainuoja nemažai, o lankomasi jose epizodiškai. Ir vis dėlto, kažkada šios rezidencijos buvo intensyviai naudojamos.
Jos įgijo bendrinius vardus, kadangi šiose vietose vyko svarbūs politiniai susitikimai ir buvo priimami sprendimai, pakeitę istorinių įvykių raidą.
Istorinė rezidencija
Vis dar stipriausios pasaulio ekonomikos šalimi vadinamos JAV prezidentai ilsisi Kemp Devido rezidencijoje, įsikūrusioje už 100 km į šiaurę nuo Vašingtono. Ši rezidencija buvo pastatyta praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ir buvo skirta federaliniams agentams ir jų šeimų nariams. JAV prezidentų užmiesčio rezidencija ji tapo Franklino D. Roosevelto potvarkiu 1942 m. Jis pavadino ją Šangri La – išgalvotos šalies Himalajuose, pirmą kartą 1933 m. aprašytos britų rašytojo Jameso Hiltono romane „Prarastas horizontas“, vardu.
Kemp Devidu ši rezidencija pavadinta prezidento Dwighto D. Eisenhowerio tėvo garbei. Per 70 metų istoriją rezidencijoje apsilankė daugiau kaip 50 įvairių valstybių vadovų. 1943 m. JAV prezidentas F.D.Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis Kemp Devide aptarinėjo karių išsilaipinimo Normandijoje planus. Rezidencija pagarsėjo visame pasaulyje po to, kai čia buvo pasirašyti Izraelio ministro pirmininko Menachemo Begino ir Egipto prezidento Anwaro Sadato susitarimai. 1993 m., pirmininkaujant Billui Clintonui, čia įvyko Izraelio premjero Yitzhako Rabino ir Palestinos vadovo Yassiro Arafato susitikimas, per kurį šalys visiškai priartėjo prie sutarties pasirašymo dėl taikos Artimuosiuose Rytuose. B.Obama čia surengė didžiojo aštuoneto valstybių vadovų pasitarimą. Rezidencija yra kaimiško stiliaus, o ją sudaro 11 bungalų, išbarstytų didesnėje kaip 50 hektarų teritorijoje.
Dvaras kalėjime
Didžiosios Britanijos karališkoji šeima turi daug nuosavybės, bet Čekerso dvaras yra išskirtinė ministro pirmininko poilsio vieta. Dvaro rūmų atsiradimo istorija miglota ir netgi šiek tiek paslaptinga. Buvusi ministro pirmininko Johno Majoro žmona apie juos parašė knygą „Čekersas: ministro pirmininko užmiesčio namas ir jo istorija“. Įdomu, kad praeityje šiame pastate buvo kalėjimas. Čia buvo kalinama Anglijos karaliaus Henriko VII proanūkė Mary Grey. Ji buvo kaltinama tuo, kad ištekėjo be karališkos šeimos leidimo. Karalienė Elžbieta I atėmė iš jos visas privilegijas, kuriomis naudojosi šeimos nariai, ir laikė čia įkalintą, „kad ji neprigimdytų neaišku ko“.
Mary Grey praleido kalėjime dvejus metus. Name saugomi, nors plačiajai visuomenei ir nerodomi, asmeniniai Oliverio Cromwellio daiktai ir admirolo Nelsono dienoraštis. Saugumo sumetimais Antrojo pasaulinio karo metu Winstonas Churchillis stengėsi dažnai nesilankyti šiame dvare, Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Brownas, atvirkščiai, praleido čia daug laiko. Dažniausiai jis čia būdavo savaitgaliais.
Išvijo mašalai
1964 m. generolas Charlis de Gaullis ieškojo užmiesčio rezidencijos poilsiui Prancūzijos pietuose. Jam buvo paruošta karinė tvirtovė Breganson, pastatyta XVI a. Ji stovėjo ant 35 m aukščio kalvos ir buvo pusiau sugriauta. Pirmą naktį generolą nukamavo mašalai, o lova buvo labai maža, ir Ch. de Gaullis prisiekė, kad daugiau čia nekels kojos.
Prezidento poste jį pakeitęs Georgesas Pompidou, atvirkščiai, lankydavosi čia gana dažnai. Jo žmona apstatė rezidenciją naujais baldais, ir sutuoktinių pora praleisdavo čia nemažai laiko.
Valery Giscard d’Estaing’as nurodė padaryti uoloje įdubą, kad galėtų pasislėpti nuo pašalinių žvilgsnių. Francois Mitterrand’as beveik nebūdavo Bregansone, o Jacquesas Chiracas, išrinktas prezidentu, vėl ėmė lankytis čia vasarą. Bet, kaip skelbė Prancūzijos žiniasklaida, jam ten greitai nusibodo, ir kitais metais jis išvyko į Reunjono salas.
2007 m. gegužę, kitą dieną po to, kai Nicola Sarkozy pradėjo eiti prezidento pareigas, jo žmona Cecilia nuvyko tenai apžiūrėti vietos. Bet jai neužteko laiko, kad galėtų ten apsiprasti, nes tų pačių metų spalį ji išsiskyrė ir užleido savo vietą Carlai Bruni. Ji aplankė rezidenciją, būdama nėščia. Francois Hollande’as pratęsė Bregansono tradiciją.
Nelengva patekti XIV a. Ispanijos karalius Alfonsas XI Medinos Sidonijos hercogams priklausiusias žemes pavertė vienomis iš savo mėgstamiausių medžioklės teritorijų. Marismillų sodyba, užimanti 11 tūkst. ha, priklausė grafui Tarifai. Jis ją įrengė kolonijiniu anglų stiliumi. Josė Zapateras pareiškė, kad tai yra viena iš mėgstamiausių jo vietų. Nuo jos dvelkia kažkokia „rojaus vienatve“, prisimena vienas iš paskutinių jos savininkų Carlosas Morenesas y Mariategui markizas del Borghetto. Rūmai yra saugomoje teritorijoje, tad nusigauti iki jų nėra paprasta. Galima perplaukti Gvadalkiviro upę iš Sanlukaro de Baramedos Kadise ir jau iš ten keliauti iki rūmų, esančių už 5 km, arba per atoslūgį eiti 30 km krantu.
Rašytoja Fernana Caballero pavadino šias vietas „dykuma ir rojumi, žydinčiu sodu ir tuštuma“. Rūmuose yra 15 miegamųjų. Jorge Molina, šios vietos žinovas, parašė knygą „Donjana: viskas buvo nauja ir grubu“. „Viskas prasidėjo nuo nedidelio medžioklinio namelio, laikui bėgant, peraugusio į kotedžą. Kartą čia buvo Kofis Annanas, tačiau niekas į jį neatkreipė dėmesio. Taip pat čia buvo apsistojęs vienas portugalų politikas, tik ką pralaimėjęs rinkimus. Jis ir buvo prastos nuotaikos, ir rūmai jam pasirodė dar niūresni“, – pasakoja knygos autorius. Įdomi detalė: iš vieno balkonų Didžiosios Britanijos premjeras Tonys Blairas pranešė BBC televizijos kompanijai, kad jo šalis dalyvaus kare su Iraku.
