Kai prieš maždaug pusantrų metų per Laisvės alėją nešėme butaforinį karstą, lydimi pareigūnų, kurie procesijai pasibaigus kaip mat įteikė šaukimus apklausai, ne vienam galbūt pasirodė, kad ta eisena tėra kažkoks išsišokimas. Ir miesto meras dėjo pastangas, kad iš šalies būtent taip ir atrodytų.
Šiandien tame pačiame mieste jau minios žmonių degina žvakutes prie jėgos struktūromis vadinamų įstaigų durų ir niekam turbūt nebeatrodo, kad tai tik kažkokie nesusipratimai. Na taip, viena leisgyvė kregždė – dar ne pavasaris, tačiau pilnas karstas negyvų kregždučių jau kas kita.
Šiandien nebeliko erdvės „politiškai korektiškam“ manevrui, kai gali apsimesti, kad čia ne tavo reikalas, kad politika tegu užsiima profesionalai ir panašiai. Tie profesionalai tesugeba „papezėti“ apie naujas parlamentines komisijas, kurios, žinoma, ką nors tirs. Ką tirs? Kaip savi dangsto savus? Kaip generalinis prokuroras angelo veideliu pasiaiškins, kad Lietuvai nebeužteks generalinių prokurorų, jei kiekvienas atsakys už tai, ką pridirbęs? Citata netiksli, bet nemanau, kad būčiau labai nutolęs nuo turinio. O ką šiandien saugo pareigūnai civiliais drabužiais? „Galimai“ prisidėjusius prie pedofilijos asmenis? Skaitytojas teatleidžia man už kabutes – profesinė etika... Juk tos tarnybos turi žinoti daugiau už mus – tai gal jie saugo „savus“?
Tautieti, ką tu darysi sužinojęs, kad tavo darželinukę dukrą (galimai) tvirkina (galbūt) teisėjas? Partijos funkcionierius? Savivaldybės šulas? Prokuroras? Galimai, žinoma, nes gal taip ir nėra, ir galbūt mus dar šiek tiek gina įstatymas – net ir nuo valstybės pareigūnų ir Temidės tarnų...
Žinoma, atsiras žurnalistų, kurie rašys, o dienraščiai tai spausdins, kad Drąsius Kedys (aš jo, beje, nepažįstu) jaunystėje nešiojo auksinė grandinę ant kaklo, nevengė vyriškų sporto šakų ir dar yra iš Kauno – tai jau kaip ir nusikaltėlio portretas, ar ne. Juk išvardinti dalykai savaime sudaro nusikaltimo sudėtį ar bent jau yra sunkinančios aplinkybės? Tuo tarpu liulantis pagurklis ar teisėjo mantija sukuria nekaltumo iliuziją, o gal ir realią prezumpciją...
Tuo pat metu Vyriausybės vadovas nė per nago juodymą nepraranda savo arogancijos. Seime tuoj tuoj praeis „nacionalinis susitarimas“ (kas su kuo čia tarsis, lieka nesuprantama), o bet kokią viltį praradusiam tėvui skelbiama paieška per Interpolą bei Europolą. Jei gyvas, suras, sukaustys antrankiais ir parveš kaip kokį žvėrį atgal, kaip jau ne vieną parvežė, piktai džiūgaujant oficialiosios nuomonės ruporams. Padarys iš jo amžiaus nusikaltėlį, užtemdantį H.Daktarą, ir tada teisingumas labai smarkai triumfuos.
O mes geriausiu atveju, jei dar prisiminsime po visų mokesčių knygoms ir kultūrai padidinimo, mintyse pasikartosime Prano Vaičaičio eilėraščio „Yra šalis“ eilutes:
„Šalis ta Lietuva vadinas,
Tik aš neilgai ten buvau...“
Paskutinis gyvas lietuvis gal spės tai perrašyti taip:
„Šalis ta Lietuva vadinos“,
ir paaiškins, kad jis neilgai ten buvo todėl, kad šalies ėmė ir nebeliko...
