Dažnai moterys visai nesijaučia diskriminuojamos ir netgi pačios viena kitą diskriminuoja. Vyrai taip pat moteris diskriminuoja dažnai nepagalvodami, be ypatingo preteksto. Todėl retas vyras ar moteris paklausti prisipažins, kad elgėsi diskriminuojančiai, nes tai daro automatiškai, nesąmoningai.
„Stengiuosi, stengiuosi ir vis negana. Atrodo, taip niekad ir nesulauksiu įvertinimo. Girdžiu tik priekaištus ir kritiką. Be pagyrimo, be paplekšnojimo per petį, be jokio atlygio už kokybiškai atliktą darbą. Šią savaitę du vakarus darbe „ariau“. Visąlaik kažkam kitam, ne man pakeliamas atlyginimas, kažkas kitas paaukštinamas pareigose. Kartais jaučiuosi tokia nepastebima, kaip pilka pelytė, o gal tiksliau, darbinis arklys, ant kurio visi joja...“
Tokius ir panašius skundus girdžiu ne iš vienos moters. O Jums ar pažįstama tokia situacija? Šiame straipsnyje panagrinėsiu ją nulemiančius veiksnius. Į paviršių iškelsiu povandenines sroves, demaskuosiu dalykus, apie kuriuos Lietuvoje beveik nekalbama ir giliau nepamąstoma. Tai tartum kultūrinis tabu patriarchalinėje visuomenėje, todėl prašau atviro proto ir laiko apmąstymams perskaičius straipsnį. Iš anksto perspėsiu, kad vienareikšmio atsakymo nebus. Psichologija – tai ne matematika. Čia nėra šimtaprocentinio tikslumo, tik tikimybės. Psichologija, kaip ir gyvenimas, tai lygtis su per daug nežinomų kintamųjų. Taigi, remdamasi moksliniais tyrimais ir darbine praktika išsamiau supažindinsiu su moterų diskriminacijos problematika.
„Stiklinių lubų“ fenomenas
Pradėkime nuo „stiklinių lubų“ fenomeno. Tai reiškinys, paaiškinantis sunkumus moters karjeroje. „Stiklinės lubos“ – tai nematomos kliūtys karjerai, tai – riba, kurios nematyti ir apie kurią garsiai nekalbama. Sunkiai pastebimi veiksniai, o ne atvira moterų diskriminacija nulemia prastesnę moterų situaciją darbe. Beje, ši nematoma įtaka savaime nepasikeis, ir toks karjeros sulėtėjimas visiškai nesusijęs su darbo atlikimo kokybe. „Stiklinių lubų“ fenomenas – tai universalus reiškinys, atpažįstamas įvairiose valstybėse, tik, žinoma, pasireiškiantis skirtingu laipsniu.
Ne visos organizacijos susiduria su minėta problematika. Dažniausiai „moteriškose“ specialybėse, kaip kad gydytojos, psichologės, mokytojos, medicinos sesers ar sekretorės, tai nelabai jaučiama. Nors štai kuriozinė išimtis: Nyderlanduose pradinių klasių mokytojų dauguma – moterys, o pradinių mokyklų vadovai dažniausiai vyrai. Visąlaik galima racionalizuoti, sakyti, kad moterys pačios nenori per daug atsakomybės, kad jos nemėgsta dirbti su skaičiais. Tačiau tai visiškai neatspindi tikrovės: moterys dažnai renkasi administracinį darbą, taigi, darbą su skaičiais ir, apskritai, yra atsakingesnės už vyrus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Be to, neretai sutinkame valdingą moterį, t. y. norinčią ir gebančią vadovauti. Vadinasi, anksčiau minėti paviršutiniai argumentai nėra įtikinami. Kas gi slypi po šiuo regimu „ledkalniu“?
Lyčių schemos
Dažnai moterys visai nesijaučia diskriminuojamos ir netgi pačios viena kitą diskriminuoja. Vyrai taip pat moteris diskriminuoja dažnai nepagalvodami, be ypatingo preteksto. Todėl retas vyras ar moteris paklausti prisipažins, kad elgėsi diskriminuojančiai, nes tai daro automatiškai, nesąmoningai. Anot socialinių mokslų profesorės V. Valian, dėl to kaltos lyčių schemos, apie kurias pakalbėsiu šiek tiek vėliau. Ši mokslininkė, baigusi net dvi doktorantūros studijas, jau daug metų dirba moterų studijų centre ir yra išleidusi šia tema knygų ir straipsnių. Besiremdama psichologinių, sociologinių, ekonominių ir biologinių tyrimų rezultatais ši autorė teigia, kad moterys netgi tose organizacijose, kurios deklaruoja lygias galimybes, nekyla karjeros laiptais taip greitai kaip vyrai.
Per kontaktus į dausas
Pasigilinkime į tai, kaip vyrai tampa vadovais. Pasak V. Valian, dažnai tai įvyksta dėl neformalių kontaktų ir rekomendacijų. O šis faktorius tikrai negarantuoja vadovavimo gebėjimų ar apskritai profesionalumo. Vienintelis dalykas, kurio reikia šiuo būdu tampant vadovu, yra apsukrumas ir „žaidimo taisyklių“ išmanymas. Šis veiksnys sąmoningas, juo naudojamasi tikslingai. Kitas pasąmoninis veiksnys, lemiantis „perdėtą“ vyrų kaip vadovų skaičių, yra tai, kad vyrai mėgsta dirbti vyrų kompanijoje. Vadinasi, vadovai labiau linkę rinktis vyrus. Šis veiksnys yra susijęs su trečiuoju, taip pat neįsisąmonintu veiksniu – statuso suvokimu. Socialinės normos, arba kitaip tariant, lyčių schemos, išlikusios nuo moterų priespaudos laikų, vis dar formuoja suvokimą, kad vyras yra aukšto statuso asmuo, todėl jam automatiškai suteikiama daugiau galių ir tikimasi didesnio potencialo nei iš moters, kurios statusas istoriškai yra žemas (moteris nuo senų laikų suvokiama kaip namų šeimininkė ir vaikų augintoja). Kaip matome, darbo atranka ir įvertinimas yra labai subjektyvu, kad ir kaip stengtumės to išvengti.
Žinoma, neteigiu, kad neatsižvelgiama į objektyvius darbo rezultatus, pasiekimus ir kad vadovai nesistengia pasamdyti geriausio darbuotojo. Tačiau komandiniame darbe labai sunku suvokti, kuris narys kiek indėlio įdėjo ir kiek būtent jo veikla lėmė galutinį rezultatą. Todėl jei vyras ir moteris su tais pačiais rezultatais konkuruoja tarpusavyje, statuso suvokimas lemia, kad bus pasirenkamas vyras. Akivaizdus pavyzdys – Cherry Blair ir Tony Blairo konkurencija, siekiant tos pačios politinės pozicijos. Pagal objektyvius vertinimo kriterijus Cherry Blair rezultatai buvo aukštesni, tačiau vertinimo komisija jai pasakė: „Klausyk, mes turim berniuką ir mergaitę. Mes renkamės berniuką.“ (Šaltinis – BBC) Todėl, V. Valian teigimu, vyrams, kad taptų vadovais, užtenka būti vidutiniais darbuotojais, o moterims tam reikia būti neeilinėmis, išskirtinėmis darbuotojomis. Tik kai moterų pasiekimai ir kompetencijos bado akis, jau kaip ir nebegalima pasikliauti lyčių schemomis. Bet argi čia nematote akivaizdžios diskriminacijos lygių galimybių srityje?
Lygios galimybės? Pasvajokime!
Toliau profesorė smulkiai paaiškina, kaip šis procesas vyksta. Į darbą priimami du darbuotojai: vyras ir moteris. Tarkime, abiejų ekspertizės ir patirties lygis panašus. Taigi, jiems turėtų būti suteiktos lygios galimybės. Tačiau dėl lyčių schemų moteris suvokiama kaip žemesnio statuso atstovė. Vadinasi, iš jos tikimasi mažiau nei iš vyro ir ji turės labiau stengtis mėgindama įrodyti, ko yra verta. Vyksta darbinis susitikimas, diskusija, įmonės rezultatų aptarimas. Nauja iniciatyvi darbuotoja išsako savo nuomonę ar pasiūlymą. Jos nuomonė ignoruojama, nes ji suvokiama kaip žemo statuso asmuo. Naujasis darbuotojas pamato, kad jos idėja verta dėmesio, jis pastarąją truputį perfrazuoja ir pateikia kaip savo. Kadangi jo statusas aukštesnis ir iš jo daugiau tikimasi, nuomonė priimama. Su kiekvienu moters nuomonės ignoravimu jos statusas krenta, su kiekvienu vyro nuomonės priėmimu, nesvarbu, kad tai galbūt buvo idėjos vagystė, jo statusas kyla. Nepamirškime, kad kai vadovas ieško potencialaus vadovo, jis automatiškai žiūri į tą, kuris turi galią ir statusą. Čia ir prasideda nelygybė, nes moteris pradeda nuo žemesnės pozicijos nei vyras ir jai reikia pasiekti to lygio statusą, kuris vyrui suteikiamas automatiškai.
„Dalytė“ ir kitos prezidentės
Žemas moterų statusas užtikrinamas ir kalboje: visai kitokie epitetai ir būdvardžiai naudojami apibūdinti moterims ir vyrams. Moterims priskiriamas psichologinis nestabilumas, silpnumas, nelogiškumas, žodžiu, neigiamos savybės. Kodėl kalbant apie statistinį vyrą išryškinami vien pozityvūs bruožai: tvirtumas, atkaklumas, jėga? Tokia kalbėsena, kurią nesąmoningai vartojame kasdienėje kalboje, žemina moters statusą ir yra akivaizdus patriarchalinės visuomenės, kurioje moters prievarta buvo norma, palikimas. Kodėl neakcentuojami moters intelektualiniai gebėjimai, jos įžvalgumas, pastabumas, dvasinio pasaulio grožis ir turtingumas, jos meilė bei ramybė? Jos išmintis, kūrybingumas, intuicija, harmonija su pasauliu, sugebėjimas priimti įvykius, atleisti ir aukotis dėl mylimųjų?
Pasak lingvistų, kalba, žeminanti vieną lytį ir iškelianti kitą, yra seksistinė. Ji priešpriešinama neutraliai kalbai. Anot patyrusios lingvistės J. Bytheway, seksistinės kalbos pavyzdys yra vyriškos galūnės vartojimas bendrinėse formose (lietuviški atitikmenys: vadovas, pirmininkas, profesionalas, jis, jo) ir iš to kylantys kuriozai: „dėstytojas ir jo žmona“ (kai dėstytojo žmona taip pat yra dėstytoja). Kitas ryškus lietuviškas seksistinės kalbos pavyzdys – moterų pavardės. Kodėl moterys turi visam pasauliui „skambinti varpais“ apie savo statusą, o vyrai to daryti neprivalo? Sakysite, eikvoju laiką nereikšmingoms detalėms?! Bet pažvelkite, kiek ir kokių komentarų sukėlė naujasis moters pavardės įstatymas...
Nenuginčijama yra garsioji lingvistų Sapir ir Whorf teorija, kad kalba ir visuomenė nuolat veikia viena kitą. Yra dvi kalbos funkcijos: kontrolės ir lankstumo. Lankstumas padeda prisitaikyti prie socialinių ir technologinių naujovių, taip pat greitai suprasti vienam kitą. Pavyzdžiui, „kompiuteris“ nėra lietuviškas žodis, bet visi supranta, ką jis reiškia. Kontrolės funkciją kalba atlieka, tarkime, kai mes giriame vyrus dėl jų laimėjimų ir ignoruojame moterų pasiekimus.
Laikai pasikeitė, dabar pirmininkais, prezidentais ir generaliniais direktoriais gali tapti ir moterys. Todėl, norėdami gerbti visus be išimties, vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Štai, kaip teigia lingvistai, mažybinės formos vartojimas aukštesnio statuso žmogui reiškia nepagarbą, jo statuso pažeminimą ir nuvertinimą. Jokiu būdu to nedaroma viešumoje. Tačiau toli ieškoti nereikia, tik prisiminkime M. Mikutavičių ir jo kreipinį į „Dalytę“ – Lietuvos Respublikos Prezidentę. Taip pat nepatartina vartoti tokių epitetų kaip „karjeros moteris“, „šeimos vyras“, nes tai tartum išskiria šiuos individus, parodo kaip kažkuo „išsišokančius“, „nenormalius“.
Moterys – „darbiniai arkliai“?
Ekonomistų paskaičiavimais, moterų indėlis rinkoje yra milžiniškas. Jos labai produktyvios darbuotojos. Tačiau dažnai, ypač Lietuvoje ir, kiek girdėjau, posovietinėse šalyse, tuo piktnaudžiaujama. Pastebėjau tendenciją, kad dažnai moterys nėra pripažįstamos kaip geros darbuotojos ir deramai įvertinamos, bet greičiau išnaudojamos. Teisingai sakoma: tam krauna, kas aria. Tyrimai rodo, kad moterys dėl didelės atsakomybės ir perfekcionizmo atlieka tiek darbo, kiek joms duodama. O duodama dažnai per daug darbo arba per mažai laiko atlikti užduotims. Matau ir girdžiu, kad moterys retai prieštarauja vadovui, nes bijo prarasti darbą, bijo būti suvokiamos kaip prastos darbuotojos ir nepateisinti lūkesčių. Jei pažvelgsime dar giliau, nuo pat vaikystės daugumos moterų emociniais ir intelektualiniais poreikiais mūsų patriarchalinėje visuomenėje mažai rūpinamasi, jos neretai patiria emocinę prievartą, yra šeimos narių ignoruojamos, pašiepiamos ir nuvertinamos, todėl toks prievartinis elgesys ilgainiui suvokiamas kaip normalus. Šis psichologinis smurtas tampa norma, todėl suaugusi dažna moteris retai nujaučia pavojų ir ne visada moka apsiginti darbinėje ar asmeninėje srityse.
Šiuolaikinėje visuomenėje kone kiekviena Lietuvos moteris, kuriai tik leidžia fizinės galimybės, dirba. Lygiai, kaip ir vyrai. Ir tai priimtina, tai laikoma norma. O kaip pašiepiamai vadinama moteris vadovė, dar atsimenate? Vadinasi, dirbti moteriai leidžiama, bet vadove tapti ne. Kodėl? Vadovavimas yra viena iš pareigybių, kaip ir visos kitos. Tad jeigu moteris sugeba dirbti visose kitose pozicijose, sugeba ir vadovauti. Dar nė vienas mokslinis tyrimas neįrodė, kad genetiškai ar fiziologiškai moterys prastesnės vadovės. O kiek aplink matome ir patys susiduriame su prastu vyrų vadovavimu! Kiekvienas turbūt prisimintų „riebų“ pavyzdį, kaip jie nemoka dirbti su žmonėmis, nemoka motyvuoti darbuotojų, jų teisingai įvertinti ir pasiekti užsibrėžtų darbo rezultatų. Hipotezė, kad vyrai geresni vadovai, nepasitvirtino. Maža to, ji niekada neturėjo rimto pagrindo, tik atspindėjo tam tikrą visuomenės vystymosi stadiją. Ši hipotezė tiesiog atvaizduoja tradicinius nekintančius kolektyvinės pasąmonės stereotipus, kad lytis apsprendžia statusą. Vyras vien dėl to, kad jis vyras, automatiškai priimamas kaip aukšto statuso asmuo, moteris – kaip žemo statuso asmuo. Vertinimas šiuo atveju neturi nieko bendro su gebėjimais, pasiekimais ir išsilavinimo lygiu. Todėl būna tokių kuriozų, kad juodadarbiai vyrai leidžia sau tyčiotis iš išsilavinusios aukštas pareigas užimančios moters.
Akivaizdu, kad vyrams ir moterims yra taikomi dvigubi vertinimo standartai. Užbaikime pagaliau lyčių karą ir subręskime! Nors šis karas ir užslėptas, jis tebesitęsia įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių grupėse. Net intelektualiose diskusijose pastebiu, kad vyrai, kai jau nebeturi argumentų, ima žeminti moteris. Užuot pateikę racionalų atsakymą, susijusį su diskusijos tema, jie ima švaistytis įžeidinėjimais ir patyčiomis. Tokioms situacijoms kartojantis, moteris nutildoma. Ji turi savo nuomonę, pagrįstą svariais argumentais, savo tvirtą viziją, bet yra jautri socialiniam atsakui ir todėl emocinės prievartos situacijose gali užsisklęsti savyje. Taip nutildytos moterys pralaimėjo galios karą prieš kvailesnius, bet įžūlesnius vyrus.
Išvada
Aš neneigiu moters biologinių funkcijų svarbos. Motinystė – tai ypatingas įvykis moters gyvenime, bet jis neturi tapti determinante, nulemiančia jos likimą ir nepaliekančią pasirinkimo laisvės. Kaip jūs įsivaizduojate protingą išsilavinusią moterį, atliekančią namų šeimininkės vaidmenį? Tai – jos saviraiškos ir savęs realizavimo apribojimas, potencialo visuomenei ir ekonomikai sunaikinimas.
Dažnai neigiama, kad moterys darbe diskriminuojamos. Tačiau problemos paneigimas nėra jos sprendimo būdas. Dėl to ji neišnyksta, tik pasidaro daug sunkiau diskutuoti šia tema ir gerinti moterų padėtį darbe, nes šis klausimas dingsta iš kasdienio žodyno. Žvelgiant giliau, daug moterų nuo mažų dienų įpranta būti diskriminuojamos, todėl dažnai diskriminacijos ir emocinės prievartos nebeatpažįsta. Tai paverčia jas bejėgėmis aukomis, nesugebančiomis pasipriešinti vadovų ir kolegų manipuliacijoms. Išimtis tik patvirtina taisyklę: jei žinote kelias moteris, kurias lydi sėkmė, paklauskite savęs, o kurgi kitos?
Atėjo laikas visuomenei subręsti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra, o ne standartinį vienetą, kuris iš viso neegzistuoja. Metas priimti mažumas ir pagaliau įgyvendinti demokratijos pagrindinius principus: laisvę ir lygybę nepriklausomai nuo rasės, lyties ir odos spalvos. Vadovaujančios moterys šiuo atveju yra mažuma. Todėl vyrai visuomet gali pateikti argumentą: „Vadovaujančių moterų nėra daug paprasčiausiai todėl, kad jos to nesugeba.“ Tačiau vyrų vadovavimo ir jo pasekmių niekas nekvestionuoja. Kodėl? Nes visuomenė vyrams automatiškai suteikia aukštą statusą, o moterims – žemą. Štai kaip paaiškinama, kodėl vyras, nesvarbu kokios kvalifikacijos, išsilavinimo, kompetencijų, automatiškai įgyja daugiau autoriteto nei moterys. Tai užkoduota socialinėse normose. Juk istoriškai pasižiūrėjus, ne dėl gabumų stokos, o dėl griežtų draudimų ir apribojimų moterys šimtmečius buvo antrarūšės: jos neturėjo teisės į turtą, išsilavinimą, darbą, geresnių galimybių ieškojimą ir dalyvavimą šalies politiniame gyvenime. Tačiau nė viena sveika visuomenė nestatoma ant prievartos pamatų, ar tai būtų fizinė, dvasinė, ar emocinė prievarta. Todėl vietoj begalės draudimų suteikime moterims kaip lygiavertėms šios valstybės pilietėms realias, o ne deklaruojamas galimybes.
Loreta Vaičaitytė, organizacijų psichologė
Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje taip pat skaitykite...
