Pavasaris šiemet atsivilko vos ne vos, susivėlinęs neregėtai, tačiau sakurų sodui sostinės centre, Neries slėnyje, tai nė motais. Šiemet be jokio įspėjimo sakuros apsipylė žiedais gegužės 1-ąją, Motinos dieną, net keliomis savaitėmis anksčiau nei pernai, nors pavasaris tada nevėlavo. Ar japoniškos vyšnaitės Lietuvoje laikosi slapto žydėjimo grafiko? Kasmet Neries šlaite jos pražysta vis kitu laiku, bet visada netikėtai ir taip įstabiai, kad visas Vilnius suplaukia to grožio pažiūrėti. Tai buvo pagrindinė šios savaitės naujiena – gera naujiena, kas taip neįprasta Lietuvoje. Japoniška kultūra laisvalaikį leisti po žydinčiomis sakuromis užvaldė ir Lietuvos sostinę. Petro Malūko nuotr.
Japoniška kultūra laisvalaikį leisti po žydinčiomis sakuromis užvaldė ir Lietuvos sostinę. Petro Malūko nuotr.
Šventė be alaus
Dera pripažinti, kad tokios kultūringo šventiško masinio vilniečių susibūrimo nestebėta jokios šventės ar renginio metu. Neries šlaitas buvo sėte nusėtas, net nugultas žmonėmis, o sekmadienį pasigrožėti sakurų žydėjimu buvo atvykusi pati Dalia Grybauskaitė. Į Sugiharos sodą vilniečiai ir svečiai plūdo būriais, šeimomis, vedini vaikais, šunyčiais, stumdami kūdikių vežimėlius. Vieni gulinėjo tiesiai ant žolės, apdairesni atsinešė ir paklotų, gaiviųjų gėrimų, o jaunimas iki svaigulio paveikslavosi žiedų fone. Godus lietuvis, kitaip nei japonas, grožio akimirka, nesitenkina, siekia sugauti ją ir uždaryti!
Tačiau veik visi šventės dalyviai nuo to grožio šypsojosi lyg pabučiuoti, nedrąsiai šiepėsi net ir vieni kitiems, nuduodami, kad tai nuo akinančios saulės. Ar tai matyta Lietuvoje – rodyti dantis svetimam? Padoriam žmogui gėda, tai pritinka tik kvaileliams ir kūdikiams, nors ir šie pas mus netrukus atpranta šypsotis, vengia šio įgimto socialumo judesio.
O keisčiausia, kad ši šventė apsiėjo be alus. Nesimatė ir nė vieno kauštelėjusio, neliko ir šiukšlių kalnų ... Nejau tampame panašūs į japonus?
Beveik japonai
Filosofas ir kultūrologas prof. Algis Mickūnas, ilgai gyvenęs Japonijoje, nė neabejoja lietuvių ir japonų kultūrų panašumu. Anot jo, japonas su lietuviu greitai suras bendrą kalbą net jos ir nemokėdamas. Atrodytų, kas galėtų sieti Tekančios saulės šalį su lietaus šalimi, kurias skiria milžiniškas atstumas? Ogi pasirodo, išsaugota itin archajiška pasaulėjauta. „Japonai gamtą dievina tikrąja šių žodžių prasme, o mes, kaip ir jie taip pat mylime ją kaip motiną, jaučiamės gamtos vaikais, be to, poezijos žmonėmis“, - pastebi filosofas.
Sakurų sodas Vilniuje įkurtas prieš 12 metų Čijunės Sugiharos, Kaune karo metais rezidavusio Japonijos diplomato garbei 100-osioms jo gimimo metinėms paminėti. Č. Sugihara savo iniciatyva išgelbėjo daugiau nei 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų. Nesilaikydamas imigracijos formalumų, dirbdamas iki 18 valandų per parą, Č. Sugihara Kaune išduodavo ranka pasirašytas vizas, smarkiai rizikuodamas, mat neturėjo tam Japonijos vyriausybės pritarimo.
Kasmet sode šlaite čia vis pasodinama daugiau medelių. Dabar sakurų sode dešiniajame Neries krante netoli Žaliojo tilto jų daugiau kaip 100. Tai, beje šalčiui atspari sakuros atmaina, gausiai žydinti, o rudenį vos pakąsta šalčio, apsipilanti raudoniu.
Kai kurie stebisi, kaip „vilnietiškoji“ sakura išgyveno šaltą žiemą. Botanikai aiškina, kad tai sibirietiškoji, dar vadinama Sargento vyšnia, šalčiui atspari vyšnaičių atmaina.
Japonijos simbolis
Pirmąkart sakura Japonijoje buvo paminėta 712 m. Sakuros šakelės piešinys ant moksleivių ir kariškių šalmų Meidzi imperatoriaus laikais buvo ne tik puošmena, bet ir rango ženklas, šiandien ji puošia Tekančios Saulės šalies policijos ir karinių pajėgų herbus. Tai tyrumo, jaunystės simbolis, negana to, sakura simbolizuoja moterišką grožį. Jos žiedai primena, kad grožis yra efemeriškas, todėl dar labiau brangintinas, o žmogaus gyvenimas – trumpas kaip vyšnios žydėjimas. Nuo XV a. gėrėjimasis žydinčiomis slyvomis bei vyšniomis tapo tradicine imperatoriška švente, kuri netrukus išplito po visą šalį, o ilgainiui tapo ir mėgstama ir paprastos liaudies.
Šią šventę japonai vadina hanami , o pavasario žiedų paradą pradeda ume , japoniškoji slyva, pražystanti anksčiausiai, kai kuriuose vietovėse – dar vasariui besibaigiant. 1992 m. Sakuros žydėjimo asociacija paskelbė hanami nacionaline švente, kuri ypač pasitarnavo turizmui. Tuo metu į Japoniją skuba turistai iš viso pasaulio, mat hanami trunka nepilną savaitę, iki nubyra žiedai.
Sakuros jau veik nužydėjo, o aš lauksiu lietuvio akiai įprasto, o širdžiai daug mielesnio obelų žydėjimo. Ar rasi Lietuvoje poetą, neapdainavusį žydinčios obels? Miestiečiai šia prasme lieka labai nuskriausti palyginus su kaimo žmonėmis, kuriems balti obelų sodai glosto širdį ištisas dienas. Tiesa, grožimės jomis tyliai ir kiekvienas sau. O štai Telšių raj. Kaunatavos biblioteka kasmet - jau daugiau nei 10 metų! – kviečia gyventojus į skaitymus „Poezija sodų žydėjime“, kuris vyksta 100 h sode. Ir tradicija mezgasi atskirų šviesuolių rūpesčiu, šiuo atveju – Karolinos Praniauskaitės iniciatyva.
Sakurų žydėjimas taip pat džiugino ir kauniečius. Japoniškomis vyšniomis laikinojoje sostinėje galima pasigrožėti Sugiharos namų kaimynystėje.
Rūta Klišytė
