Labai apsidžiaugiau aplinkos ministro įsakymu nuo sausio 15 dienos dešimt kartų padidinti baudas brakonieriams už gyvajai gamtai padarytą žalą.
Džiaugiausi ne tik todėl, kad man, kaip ir jums, tikiu, rūpi mažieji mūsų miško broliai ir sesės. Džiaugiausi dar ir todėl, kad ministras pažadėjo artimiausiu metu nuo 3 iki 5 kartų padidinti baudas ir brakonieriaujantiems žvejams.
Svarbu, kad dabar bausmės taps adekvačios nusikaltimui, nes brakonieriavimas Lietuvos gamtai jau tapo visuotine nelaime. Dabar, kai brakonierius žinos, jog už neteisėtai nušautą briedžio patelę jam teks pakloti ne 1 050, o 10,5 tūkst. litų, gerai pagalvos, ar verta neteisėtai medžioti.
O jei artimiausiu metu, kaip irgi žada ministras, bus teikiamas siūlymas privaloma tvarka konfiskuoti ne tik medžioklės įrankius, bet ir brakonierių automobilius, nelabai ir kils ranka medžioti tai, kas draudžiama.
Tačiau šis ministro įsakymas sykiu ir nuvylė. Jis neišsprendžia kitos problemos, kuri neišvengiamai jau dabar bado akis. Tai kyšininkavimas, kai gamtosaugos inspektorius su brakonieriumi tarsis „neoficialiai“. Iš esmės tai ne mažesnė problema nei neteisėta medžioklė, nes inspektoriai uoliai imsis brakonierių medžiotojų vaidmens vien tam, kad galėtų „susitarti“.
Juolab kad medžiotojai teigia, jog su inspektoriais būdavo susitariama ir anksčiau. Gaila, kad aplinkos ministras apie tai nepagalvojo. Juk kadaise (apie 1995 metus) Lietuvoje buvo inspektorių skatinimo fondas.
Tiesa, jame ne tiek daug tų pinigų būdavo, nes baudos, kaip žinoma, buvo 10 kartų mažesnės. Dabar jos išties milžiniškos, tad negalvoti apie kyšininkavimo prevenciją aplinkos ministrui būtų pražūtinga. Ar nebus taip, kad po pusmečio ministro įsakymą apibūdinsime posakiu „Gerais norais ir pragaras grįstas“?
Tad gal derėtų prisiminti ne tik ne seną inspektorių skatinimo tvarką, bet ir tarpukariu galiojusius teisės aktus, raginusius visuomenę kovoti su brakonieriavimu.
Antai 1935 metų spalio 24 dieną pasirašytame Medžioklės įstatyme buvo įtvirtinta nuostata: „kas teisingai praneša apie Medžioklės įstatymo nesilaikymą, gauna iš medžioklės fondo piniginę premiją, lygią ketvirtadaliui teismo pripažintos nusikaltėliui piniginės baudos“.
Manote tai viskas? Nė velnio! Kitas sakinys mūsų seneliams leido papildomai uždirbti: „taip pat jis gauna pusę pinigų, gautų pardavus konfiskuotus medžioklės įrankius ir grobinį, jei jie konfiskuoti jo nurodymu“.
Neabejoju, kad pusė kaimiečių dirbtų miške, kol brakonierius tektų įrašyti į Raudonąją knygą. Štai kaip, gerbiamas aplinkos ministre Valentinai Mazuroni, reikia dirbti.
Aišku, suabsoliutinti, kad visi medžiotojai yra brakonieriai, o visi inspektoriai – kyšininkai, būtų labai nesąžininga ir vienų, ir kitų atžvilgiu. Manau, kiekvienas pažįstame ir atsakingų medžiotojų, ir sielą gamtai pardavusių gamtosaugos inspektorių, dažnai dirbančių iš pašaukimo.
Vis dėlto, jei aplinkos ministrui parūpo tvarka, derėtų pasirūpinti ir teisingumu. Juolab kad į šį postą V. Mazuronį delegavo „Tvarkos ir teisingumo“ partija, kurios vadovai dažniau trykšta populizmu nei realiai įgyvendina pažadus.
