Loreta RIPSKYTĖ
Sąjūdis reziduoja beveik tik bažnyčiose, už jų ribų – tik kruopelės. Esame nacionalinio suvokimo papėdėje, o į suvokimo kalną dar greitai neįkopsime.
Taip susitikime Senosios Žagarės bažnyčioje, pristatydamas savo knygą „Aušros raudonis“, kalbėjo filosofas, Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas.
Žagarės miesto 815 metų gimtadienio šventėje prisimintas Sąjūdžio 25-metis. Svarbiausiu akcentu tapo Romualdo Ozolo dienoraščio forma parašyta knyga „Aušros raudonis“ – 1990–1992 metų Sąjūdžio dienoraščiai, kurie, autoriaus teigimu, buvo anuomet kaip išgyvenimo būdas.
Knyga primena ketvirčio amžiaus praeitį, o autorius filosofas R. Ozolas išsakė dabarties savo santykį su Lietuva, jos padėtimi pasaulyje ir pačių lietuvių galvose bei širdyse.
Pasak knygos autoriaus, Sąjūdžio banga seniai nuslūgo, ir dabar kiekvienas nuolat einame per kasdienybės slėgį, kuris užgriuvo lyg cunamis.
„Kas tai yra? Tai – tikėjimas, kad pasaulyje esti visuotinio altruizmo ir geros valios. Bet jie egzistuoja tik atskiruose žmonėse. Tokių žmonių susivienijimas buvo Sąjūdis, kovojęs už gėrio imperiją“, – sakė svečias.
Savarankiškumą suprantame skirtingai
R. Ozolas pažymėjo, kad savarankiškumą žmonės supranta skirtingai. Jo nuomone, jokiose sąjungose valstybė negali būti nepriklausoma. Nes sąjungos nesudaromos, kad padėtų silpnesniam, o kad iš jų paimtų. Kai kurias pareigas perduodami kitiems susilpniname savo galias.
R. Ozolas sako jokiu būdu negalintis sutikti, kad Lietuvos žemė būtų parduodama užsieniečiams, nes taip prarastume brangiausią turtą, taip pat nemanantis, kad spartus anglų kalbos plitimas kasdieniniame gyvenime esąs natūralus globalizacijos dalykas.
Susivokę žmonės
Signataras paminėjo jaunosios Lietuvos olimpietės, skinančios pergales, Rūtos Meilutytės teigiamą susivokusio žmogaus pavyzdį.
Jauna mergina, užsienyje bendraudama su žurnalistais, paprašė vertėjo. Nors pati puikiai kalba anglų kalba, ji supranta esanti Lietuvos valstybės pilietė ir teisėtai kitoje šalyje reikalauja bendrauti per vertėją.
R. Ozolas minėjo ir šou pasaulio atstovus Marijoną Mikutavičių, Andrių Mamontovą, jie kalba apie būtinybę dainuoti lietuviškai, taip bent iš dalies paveikdami mases, jaunus žmones.
„Mes esame dar papėdėje, kopdami į nacionalinio sąmoningumo kalvą, nuo kurios atsiveria horizontai, – sakė signataras. – Jau Sąjūdžio metais buvo aišku, kad į laisvę mes išeisime, bet į nepriklausomybę teks keliauti ilgai. Nepriklausomybė niekada nesibaigia, nes jos niekada nebus per daug.“
Valstybei reikia filosofų
Žagarės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrėja šviesuolė Romualda Vaitkienė prisiminė, kad pradžia nebuvo paprasta. Nors į grupę greitai įsijungė kai kurie miestelio mokytojai, medikai (vėliau šviesaus atminimo gydytoja Inesa Keršienė grupei ir vadovavo – aut. past.), tačiau buvę kolūkių, ūkių vadovai išsisukinėjo. Vienas teisinosi prasta sveikata, kitas sakė, kad Sąjūdis neturi burių ir niekur nenuneš.
O kunigas Marius Dyglys stebėjosi, kad šiandien nuvertinami filosofai, kurie jau antikoje dalyvavo valstybių kūrime, bet dabar Lietuvos politikoje jų nematyti.
