Šviesaus atminimo akademiko Eduardo Vilko dėka Lietuvos nepriklausomybės upės - Sąjūdžio gimtadienį valstybė švęs rytoj, o ne kurią nors kitą dieną, rašo „Respublika“.
„Birželio 3-ioji man vis dar yra kažkoks neįtikėtinas virsmas. Visi tada lakstėme, matėme, kad reikia ką nors daryti. Tai reikalai eina, tai, velnias griebtų, stringa“, - šiandien Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) gimimo išvakares prisimena verslininkas, o tuomet - vienas LPS iniciatyvinės grupės narių Zigmas Vaišvila.
Būtina „užgesinti“
Neseniai palaidojus akademiką Eduardą Vilką, Z.Vaišvila prisiminė vieną paskutinių savo pokalbių su šiuo žmogumi. Toks susitikimas akis į akį įvyko prieš tris keturis mėnesius ir buvusiam vicepremjerui, Valstybės saugumo departamento vadovui, Kovo 11-osios Akto signatarui Z.Vaišvilai atvėrė iki šiol nežinomas Sąjūdžio kūrimosi užkulisių detales.
Pokalbis su E.Vilku Z.Vaišvilai uždavė klausimą - kas buvo tie, kas siekė ir galbūt liepė sužlugdyti pusės tūkstančio Lietuvos intelektualų, mokslo bei kultūros žmonių susirinkimą Mokslų akademijos salėje, kur iš esmės ir gimė Sąjūdis.
„Sąjūdžio gimtadienio išvakarėse E.Vilkui buvo pasakyta, kad numatytąjį susirinkimą būtina „užgesinti“, - „Respublikai“ pasakojo Z.Vaišvila. Jis tuomet pasikvietė mane ir apie tai papasakojo. Klausiau: akademike, kaip tai įmanoma fiziškai padaryti, kai jau visur iškabinti skelbimai, informacija išplatinta, renginį organizuoja rimta komisija ir pagaliau - kaip nerimtai tuomet pasirodys pati Mokslų akademija?“
Z.Vaišvilos teigimu, svarbiausias ir sunkiausias klausimas tuomet išties buvo labai paprastas - kaip susirinkimą atšaukti. Tuo metu kokio nors pranešimo išplatinimas didesnei auditorijai buvo gana sudėtingas dalykas, o tiek laikraščių, radijo ir televizijos stočių, juo labiau interneto nebuvo.
Akademikas numojo ranka
Tą savaitę vyriausiasis akademijos mokslinis sekretorius, narys korespondentas E.Vilkas lyg tyčia buvo vienintelis žmogus Vilniuje iš visos Mokslų akademijos vadovybės. Kadangi būsimieji sąjūdininkai su akademiku derėjosi dėl salės nuomos, visas spaudimas bei atsakomybė ir krito ant E.Vilko pečių.
„Tik šiemet, tarsi jausdamas savo lemtį, E.Vilkas man atvirai papasakojo, kad birželio 3-iosios renginį Mokslų akademijoje bandė sužlugdyti ne KGB, ne dar kažkas, o komunistų partijos Centro komitetas. Ir įvardijo Lionginą Šepetį, - teigė Z.Vaišvila. - Jei ne E.Vilkas, birželio 3-iosios gal ir būtume neturėję. Tačiau stebuklas įvyko, ledai buvo pralaužti. Po renginio važiavome su žmona pas vaikus į kaimą ir pirmą kartą gyvenime pamačiau, kad turime „uodegą“ - ji buvo prilipusi jau autostradoje į Kauną“.
Z.Vaišvilos teigimu, išklausęs apie sunkumus siekiant atšaukti intelektualų susirinkimą, E.Vilkas tik pasižvalgė ir numojo ranka. Susirinkimo dalyviai net nesužinojo, kad šio sambūrio galėjo ir nebūti.
Sąjūdžio gimimui buvo uždegta žalia šviesa.
Gynė nuo Maskvos
„Nereikia ieškoti kokių nors birželio 3-iosios paralelių, nes dabar jau nebežinai, kas ir už kokio krūmo ką pasakoja, - vakar „Respublikai“ sakė L.Šepetys. - Vargu ar to renginio galėjo nebūti. Vietoj E.Vilko akademijai tomis dienomis išties turėjo pirmininkauti toks partinis sekretorius Lazutka. Bet jis staiga atsisakė šių pareigų - apsimetė, kad jam kažkokie egzaminai. E.Vilkui buvo labai nelengva“.
L.Šepetys tuomet ėjo dideles pareigas - komunistų partijos Centro komiteto sekretorius kartu buvo ir LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas. Šiandien pašnekovas tvirtina jokio spaudimo, kad birželio 3-iosios renginys Mokslų akademijoje neįvyktų, nei ėmęsis, nei pats jautęs iš Maskvos.
„Mane patį vėliau spaudė Maskva ir visada turėjau rimtą argumentą apginti Lietuvoje atsiradusį judėjimą, - sakė L.Šepetys. - Sakiau, kad šie žmonės (LPS kūrėjai - red. past.) už pertvarką, už Gorbačiovą. Kas tokius gali stabdyti, juk tapsi SSRS priešu! Maskvai atsakydavau tiesiai - ko jūs norite iš tokių komunistų kaip Alfonsas Maldonis ar Justinas Marcinkevičius. Juk tai intelektualai, šviesūs žmonės. O Maskva buvo kaip vantos lapas - tai atšoka nuo užpakalio, tai vėl prilimpa. Taip tęsėsi iki 1990 metų kovo“.
„Žinoma, labai sunku spėlioti, kas būtų atsitikę, jei birželio 3-iosios renginys nebūtų įvykęs. Dabar niekas nepasakys, tačiau gal tas entuziazmas būtų kiek pravėsęs, kai kurie žmonės gal būtų tiesiog išsigandę ir t.t. - apie 1988 metų birželio pradžią svarsto Z.Vaišvila. - Bet ši diena man tapo labai dideliu psichologiniu ir asmeniniu lūžiu“.
Sąjūdis išgydė širdį
Vienas labiausiai informuotų žmonių 1988 metais, tuometinis savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis birželio 3-iosios išvakarėse jau antrą savaitę gulėjo ligoninėje, priešinfarktinės būklės.
Žurnalistas šiandien sako, kad apie bandymą sužlugdyti intelektualų susirinkimą Mokslų akademijoje iki šiol nieko nėra girdėjęs. Juo labiau kad į LPS iniciatyvinę grupę buvo išrinktas neakivaizdžiai.
„Redaguodamas „Gimtąjį kraštą“ per žingsnį iki infarkto buvau net tris kartus, - dabar prisimena A.Čekuolis. - Tačiau kai Sąjūdis buvo sukurtas, visos mano problemos dėl širdies baigėsi ir jokių negalavimų nejaučiu iki šiol. Beje, apie tai pagalvojau tik šio pokalbio metu“.
A.Čekuolio nuomone, jei birželio 3-iosios sambūris akademijos rūmuose būtų ir neįvykęs, vargu ar laisvės skonio troškimas būtų sumažėjęs, o beįsisukantis judėjimas sustojęs.
„Michailas Gorbačiovas jau prieš dvejus metus buvo panaikinęs politinę cenzūrą, tačiau tuo beveik niekas, išskyrus „Gimtąjį kraštą“, kažkodėl nedrįso pasinaudoti, - sako A.Čekuolis. - Mūsų laikraštis buvo ne vienintelis, kuris pasinėrė į būsimojo Sąjūdžio veiklą. Savo darbą laisvės labui dirbo ir Algirdas Kaušpėdas, ir šviesaus atminimo Vytautas Kernagis.
Bet įsikūrus Sąjūdžiui ir pamačius, kad už tai stoja visa Lietuva visiems pasidarė drąsiau, bendro tikslo link pradėta eiti bendromis pajėgomis.
Kita vertus, tais metais pati Sovietų Sąjunga jau buvo kaip upės ledas kovo mėnesį, o mes - kaip lietus ant to ledo. Jis lijo tol, kol ledas virto ižu. Iki 1990 metų kovo tas lietus net ir ižą ištaškė“.
Julius GIRDVAINIS
