Didmeistris, daugkartinis Lietuvos čempionas Vidmantas Mališauskas šachmatus laiko sportu. Taip jis pasakė „Balsas.lt" prieš išvykdamas į Europos čempionatą Serbijoje. Čia yra dopingo kontrolė, būna muštynių, skandalų ir politikos. Tenka ir svorio numesti.
– Šachmatai ,vis dėlto – sportas ar ne?
– Ko gero, būtent sportas šiuo metu yra pagrindinis likęs šios veiklos aspektas. Antrasis pasaulio čempionas Emanuelis Laskeris, jei gerai prisimenu, sakė, kad tai sportas ir menas. Meno kaip tokio nebeliko. Mokslo, kaip juos įvardijo kitas čempionas Michailas Botvinikas, irgi nelabai liko. Dabartiniu metu ypač komplikuotas pozicijas net patys geriausi šachmatininkai patiki analizuoti kompiuteriams, palikdami juos įjungtus per naktį. Vyksta kova dėl rezultatų ir piniginių prizų. Meno gal liko šachmatų kompozicijose, tačiau praktinis žaidimas remiasi standartinių metodų taikymu ir menu tai pavadinti sunku.
Tai yra sportas dar ir ta prasme, jog reikalauja ne tik intelektualinės įtampos. Po įtemptesnių varžybų, kaip tarkime Europos komandinės pirmenybės, kur ruošiuosi atstovauti Lietuvai, aš vidutiniškai netenku 3-5 kilogramų.
– Nors jūsų varžybos ir susijusios su tam tikrais emociniais krūviais, sunku įsivaizduoti, kad didmeistriai išsiplūstų, apsistumdytų kaip krepšinyje ar susimuštų kaip ledo ritulyje.
– Tai yra greičiau išimtis, tačiau būna ir šito. Istorijoje bene labiausiai žinomas atvejis nutiko pretendentų į pasaulio čempiono vardą mačo metu – tarp Viktoro Korčnojaus ir Tigrano Petrosiano. Abu varžovai buvo nepatenkinti vienas kito nekorektišku elgesiu. Vienos iš partijų metu tai baigėsi muštynėmis Odesos teatre. Gal įkvėpė Odesos atmosfera – kas ten žino, tačiau to šachmatuose pasitaiko.
– O Lietuvos varžybose to nebuvo?
– Lietuvoje neteko matyti, tačiau man, pavyzdžiui, įsiminė tai, ką mačiau Berlyne – vieno didesnių praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžios festivalių metu. Nenorėčiau minėti pavardės, bet vienas tikrai žinomas Rusijos didmeistris apsiriko skaičiuodamas ėjimus, pradelsė laiką laimėtoje pozicijoje ir pralošė. Visi žiopliai ir jo buvęs varžovas buvo aptaškyti arbūzų sultimis, nes įsiutęs didmeistris po ranka turėtą rezginyje arbūzą sudaužė į šachmatų stalelį. Panašių istorijų tikrai būna – emocijos verda pakankamai aštrios.
– Kaip šachmatus dar pakeitė kompiuteriai?
– Mokslo, kaip minėjau, liko mažiau. Yra vadinamosios Rusijos matematiko Nalimovo lentelės, kurios vienareikšmiškai įvertiną poziciją, kai joje ne daugiau šešių figūrų – net 100-ui ėjimų į priekį. Tobulėjant ir greitėjant kompiuteriams, bus išspręsta ir 7-ių, ir 8-ių, ir didesnio kiekio figūrų pozicijose.
– Kai kuriose sporto šakose technologijų taikymas ribojamas. Prestižinėse dviračių plento komandinėse lenktynėse „Tour de France“ siūloma neleisti naudoti ausinių ir radijo ryšio pokalbiams. Ar šachmatuose yra apribojimų?
– Jau naudojami. Šachmatininkai turėjo iliuziją – tapti olimpinių žaidynių dalyviais. Planuota prijungti juos prie žiemos olimpiados. Tada buvo priimti dopingo kontrolės nuostatai, bet dabar aktualesne tema tapo elektroninės kontrolės taisyklės. Yra projektų, pagal kuriuos, įeidami į žaidimo salę, šachmatininkai turės praeiti panašią apžiūrą kaip oro uostuose. Tik tiek, kad leidžiama keliauti su kompiuteriu ir kitokia elektronika. Kol kas draudžiama į varžybų salę įnešti kompiuterius, kalkuliatorius ir bet kokią mažąją elektroniką. Mobiliuosius telefonus anksčiau reikalauta tik išjungti, o dabar pereinama prie dėželių, kuriose telefonas paliekamas kaip ginklas įeinant į banką. Suskambėjus mobiliam telefonui, žaidėjui įskaitomas pralaimėjimas.
– Partijų atidėjimo neliko dėl kompiuterių?
– Taip. Geriausios kompiuterinės programos, tokios kaip „Rybka-3“, būtų įvertintos pajėgumo reitingu 3100, kai keleto geriausių žaidėjų reitingas siekia 2800. Kilo jau ir paranojiškų reiškinių – paskutiniame didmeistrių Vladimiro Kraminko ir Veslino Tapalovo mače kilo garsusis tualetų skandalas. Veslinas Topalovas įtarė, kad neva per dažnai į tualetą bėgiojęs oponentas ten naudojasi kompiuteriu. Apeliaciniam žiuri teko svarstyti siūlymą – palikti jiems tik vieną tualetą, kad oponentas galėtų atėjęs jį apžiūrėti.
– Ką reiškia dopingo kontrolė šachmatuose? Ten, kur reikia fizinės jėgos,– viskas aiškiau. Sportininkai ten skundžiasi, kad juos kelia naktimis ir taip pat sekioja į tualetus. Kaip tai reiškiasi šachmatuose, kokie preparatai, padedantys pamatyti genialias kombinacijas, yra draudžiami?
– Genialias kombinacijas aptikti padedančių turbūt nėra, jei atmesim kokainą ar LSD (juokauju). Šachmatų federacija, kaip minėjau, ėmėsi šio reikalo, kai norėta šachmatus padaryti olimpine sporto šaka. Mat dabar egzistuojanti šachmatininkų olimpiada yra lyg ir pasaulio komandinis šachmatų čempionatas. Tiesa, viskas žlugo, kai mažų šalių federacijos atsisakė rengti atrankinius turnyrus. Jų nerengiant, tradicinės olimpiados dalyvių skaičius padidėtų 2-3 tūkstančiais dalyvių. Taigi, tikslas žlugo, o dopingo kontrolė – liko. Šachmatininkai gan atvirai iš to šaiposi, bet ribojami yra stimuliatoriai. Atmintinės įspėja, jog prieš partiją nedera gerti daugiau 5 puodelių kavos, nes kofeinas stimuliuoja protinę veiklą. Toliau – energetiniai gėrimai. Studentai, geriantys juos prieš egzaminus, patvirtins, kad trumpam laikui jie stimuliuoja protinę veiklą. Treniruočių metu – niekas nekontroliuoja, o varžybose daro tai formaliai. Olimpiados metu, iš poros tūkstančių dalyvių, patikrinama keliasdešimt asmenų, ir mano komandos draugui yra tekę testą atlikti. Įdomu tai, kad tarptautinė šachmatų federacija pasiekė, jog iš draudžiamų preparatų išbrauktas alkoholis.
– Lietuva yra nemažai pasiekusi šachmatuose (turime pasaulio čempionų ir prizininkų), kai buvo žaidžiama susirašinėjant. Šią sritį irgi sužlugdys kompiuteriai?
– Čempionatai ligi šiol vyksta, bet jie tapo žymiai greitesni, nes kompiuterių įtaką sumažino patys kompiuteriai. Laiškai siunčiami nebe paštu, o elektroniniu būdu. Kompiuterių parametrų skirtumai padaro didelę įtaką, jei duomenų apdorojimui ir pozicijos analizei skiriama virš trijų parų. Jei skiriama mažiau laiko, paties žaidėjo supratimas turi didesnę įtaką, kuris turi priimti sprendimą. Kompiuteris, jei jam neleidžiama išanalizuoti pozicijos 17 ėjimų į priekį, o leidžiama tik dešimt, gana skirtingos kokybės ėjimus įvertina panašiai. Tada, renkantis variantą, lemia žmogiškasis faktorius.
– Lengvojoje atletikoje dabar griaudi skandalas, kad esą nėra aiški vienos Afrikos bėgikės lytis. Kokie lyčių santykiai šachmatuose?
– Paskutiniaisiais metais, Šachmatų federacija rodo retą toleranciją ir Europos komandiniame čempionate, ir turnyrus įvardija taip: „Atviras Europos čempionatas“ ir „Moterų Europos čempionatas“. Įdomu, kad ši nauja politika suteikia naujas galimybes ir šiemet Lietuvos rinktinei atstovaus šiaulietė Viktorija Čmilytė, kuri žais trečiojoje lentoje. Tai parodo ir mūsų federacijos finansinę būklę. Lietuva tiesiog neturi pinigų siųsti moterų komandos. Nenorėčiau būti lytiniu šovinistu, bet atviruose turnyruose moterys kartu su vyrais dalyvauja daug metų. Reitingai, kurie šachmatuose sukurti jau labai seniai, objektyviai rodo, kad moterys čia, deja, atsilieka nuo vyrų. Sinchroniniame plaukiojime gal būtų kitaip, nes vyrai didesni individualistai ir kiekvienas plaukiotų pats sau (juokauju).
– Pakalbėkime apie pinigus. Kokio lygio turėtų būti Lietuvos šachmatininkas, kad galėtų pakankamai nerūpestingai gyventi?
– Nerūpestingai gyventi Lietuvos šachmatininkai tikrai negali. Pateiksiu pavyzdį. Prieš porą savaičių baigėsi Europos klubų čempionatas. Lietuvą atstovavo Kauno „Margiris“, už kurį žaidžiau ir pats, bei Vilniaus „Šachmatų – bridžo klubas“. „Margiris“ užėmė 12-vietą, o „Šachmatų – bridžo klubas“ – 36-ą. Viso dalyvavo 54-ios komandos. Tokios šachmatuose stiprios šalys kaip Rusija turėjo teisę siųsti net iki 4-ių komandų. Turnyras buvo gal net stipresnis nei būsimas Europos čempionatas, nes ten senojo žemyno klubams atstovavo ir Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Kinijos, ir Gruzijos, Armėnijos, ir Azerbaidžano žaidėjai. Iš stipriausių šachmatinių nacijų nesimatė tik indų.
Žaidžiau už „Margirį“ antroje lentoje. Mano reitingas buvo 133-ias tarp visų dalyvių. Mūsų lyderio Šarūno Šulskio – apytikriai aštuoniasdešimtas. Vilniaus komandos lyderio Aloyzo Kveinio – gal maždaug 120-as – neatsimenu. Tuo tarpu, geriausiuose pasaulio turnyruose, kur uždirbama brangiausiai, sukasi pasaulio reitingų lyderių 30-ukas ar 40-kas. Tokių žaidėjų honorarai siekia nuo 5-ių iki 10-ies tūkstančių eurų vien už dalyvavimą. Prizas už pirmąją vietą gali siekti iki 40-ies tūkstančių eurų už pirmąją vietą.
– Iki krepšininkų – toloka...
– Tikrai taip. Na, dar yra atvirieji turnyrai. Tarkime, Rusijoje yra „Flot Open“ ir „Moscow Open“, kur pirmos vietos įvertinamos 50 000 JAV dolerių. Praėjusiais metais mąsčiau apie dalyvavimą tokiose varžybose, bet pamačiau, kad mano reitingas būtų maždaug 140-as ar 160-as tarp visų dalyvių. Tikėtis pirmos vietos būtų labai jau sunku. Žinant, kiek Rusijos sostinėje kainuoja pragyvenimas, pridėjus kelionės ir kitas išlaidas, neverta siekti 40-os vietos (kas man būtų didelė sėkmė). Prizas siektų apie 1 000 dolerių ir neatpirktų išlaidų.
Kalbant apie Lietuvą, tai prizai išvis juokingi. Tarkime, už antrąją vietą Lietuvos pirmenybėse gavau 900 litų. Tad dabar nemažai žaidžiu Lenkijoje, kur šachmatų judėjimas yra intensyvesnis.
– Kada Lietuvos šachmatininkams ir šachmatams buvo geriau – „prie Smetonos“, „prie ruso“ ar po 1990-ųjų Kovo 11-osios? Kada buvo „aukso amžius“, jei toks buvo?
– Kaip pažiūrėjus. „Prie Smetonos“ tikrai nebuvo geriau, tačiau, jei kelsime klausimą – ar nors vienas mūsų šalies atstovas kada nors priklausė pasaulio šachmatų elitui,– galima tikrai sakyti, kad būtent „smetoniniais“ laikais jo nariu tapo ir sovietiniais laikais šį statusą išsaugojo šviesios atminties Vladas Mikėnas. Tiesa, jis didmeistriu tuomet netapo, nes anais laikais didmeistrius skaičiavo vos ant pirštų. Šį vardą jis gavo tik gyvenimo saulėlydyje – už nuopelnų šachmatams visumą.
Sovietinius laikus galima būtų dalinti. Pirmas etapas būtų nuo 1945-ųjų iki maždaug 1985-ųjų metų. Tuo metu, be jau minėto V. Mikėno ir Isako Vistaneckio, kurie jau ne tiek žaidė, kiek dirbo treneriais, Lietuvoje praktiškai nebuvo profesionalių šachmatininkų. Finansavimas buvo labai geras, tačiau, rezultatų prasme, išskirti galbūt galėtų būti tik Algimantas Butnorius ir Gintautas Piešina, kurie tapdavo Lietuvos čempionais, bet tarptautinėje arenoje žymesnių laimėjimų neiškovodavo. Pradedant 1985-ais metais, po truputį byrant sovietinei sistemai, atsirado galimybės žaisti ir tarptautiniuose turnyruose. Tai sutapo su naujos kartos atsiradimu, kuriai priklausė Eduardas Rozentalis, Aloyzas Kveinys ir aš. Tada ėmėme, tarptautinių meistrų lygyje, dalyvauti turnyruose, pradžioje – vadinamosiose socialistinėse šalyse – Vengrijoje, Lenkijoje ir kitur.
– Ankstesniais metais to neleisdavo sovietinė sistema?
– Iš dalies, neleisdavo ir sistema, bet buvo ir kitų dalykų. Tai buvo gerai finansuojama, tai nieko nekainavo, tai nei kiek nemotyvavo žmogaus ko nors aukšto siekti. Būdamas kandidato ar meistro lygio žaidėju, galėjai puikiausiai nugyventi gyvenimą, turėdamas formalų trenerio etatą ir sužaisdamas už kokią „Žalgirio“ draugijos Vilniaus rinktinę arba sovietinėje energetikų spartakiadoje už Lietuvos energetikus. Reikalinga proga, dviem savaitėm buvo galima pasidaryti ir „Dinamo“, ir „Žalgirio“ draugijos nariu. Motyvacijos siekti didelių laimėjimų – nebuvo. Pirmas meistrų turnyras, kurį laimėjau, man atnešė 200 rublių. Tai buvo daugiau nei mano inžinieriaus atlyginimas. Kita vertus, prie tuščių lentynų tai buvo verta to paties, kas ir inžinieriaus 120.
Atsiradus galimybei išvykti į užsienį ir laimėti didesnius pinigus, išaugo motyvacija ir 1985-us metus laikyčiau profesionalių šachmatų Lietuvoje gimimo pradžia. Tada atsirado ir pergalės rimtesniuose turnyruose, kurias vėliau pratęsė ir jaunesnė karta. Iki tol, daugelis šachmatininkų nematė reikalo labai atsiduoti profesijai, nes patys šachmatai buvo lyg tarp kitko. Visi užsiiminėjo – kas kuo. Sistema neleisdavo nuskursti, bet ir brėžė viršutines ribas.
– Šachmatų sąsają su politika esate pajutęs?
– Taip. Spalio 22-30 dienomis vyks EKČ Novyj Sade ir apsilankymas tame mieste man siesis su tam tikrais sentimentais. 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, mes, kartu su latviais ir estais, ketinome dalyvauti ten vykusioje olimpiadoje ir buvom ten nuvykę. Tuo metu politinė situacija ten buvo komplikuota. Jau buvo prasidėjęs federacijos byrėjimas ir, vietos valdžiai spaudžiant, tarptautinė federacija mums neleido dalyvauti, nes Lietuvą dar pripažino nepakankamai daug šalių. Tada surengėme nedidelę protesto akciją su plakatais. Vietos spec. tarnyboms spaudžiant, turėjome iš ten išvykti olimpiadai nesibaigus.
– O po Kovo 11-osios?
– Tada jau sistema leido sėkmingai nuskursti, nes valstybės finansavimas stipriai sumažėjo. Išsilaikė geriausi. Dabar iš šachmatų žaidimo ir kažkiek iš trenerio darbo Lietuvoje išgyvena (arba mėgina tai padaryti) ne daugiau kaip penki asmenys. Tiesa, gyventi nerūpestingai, kaip jūs kėlėte klausimą anksčiau,– neišeina.
– Ar Lietuva galėtų geriau organizuoti savo šachmatų pasaulį? Ko tam trūksta – valdžios dėmesio, vadybos ar dar kažko? Kuriame lygyje prasideda problemos?
– Visos problemos prasideda nuo piramidės apačios. Sovietų laikais viskas buvo nuo pat apačios finansuojama. Gerai dar, kad šachmatai yra santykinai pigi sporto šaka. Šiuo metu Vilniuje veikia pirma privati šachmatų mokykla „Fortas“. Kiek žinau, mėnesio treniruotė ten kainuoja vaikui apie 100 litų. Valstybinėje vaikų ir jaunimo šachmatų-šaškių sporto mokykloje „ugdymo mokestis“, kuris išleidžiamas, iš esmės, inventoriui įsigyti, yra 15 litų. Tai pigu, lyginant su kitomis sporto šakomis. Bet brangu, ypač ekonominio sunkmečio sąlygomis, vaikus išvežti į varžybas. Pagal mūsų tvarką, savo amžiaus grupės, atskirai berniukų ir mergaičių tarpe, keliaudavo į pasaulio čempionatą ir melsdavosi, kad jis nebūtų kur nors Brazilijoje. Antros vietos laimėtojas keliauja į Europos pirmenybes. Lėšų kelionei paieškos – tėvų rūpestis, nes valstybės rėmimo tam neužtenka. Žinoma, šachmatininkams nėra ko verkti ir laikyti save išskirtinai nuskriaustais. Išskyrus kelias prestižines sporto šakas, visi treneriai susiduria su tomis pačiomis problemomis.
– Atmetant politines peripetijas, įvertinat visus laurus ir bendrus nuopelnus – kas yra geriausias visų laikų Lietuvos šachmatininkas?
– Oi... Sudėtingas klausimas. Visiškai neironizuojant, tai panašu į klausimą – kuris iš pasaulio čempionų buvo stipriausias. Jei kalbėt apie daugiausia pasiekusius, įvardinčiau dvi pavardes. Pirmiausia – V. Mikėnas, kuris eilę kartų dalyvavo SSRS aukščiausio lygio varžybose, kas jau savaime yra pasiekimas, ir Eduardas Rozentalis, kuris, prieš gerą dvidešimtmetį, tris kartus nugalėjo SSRS jaunųjų meistrų čempionatuose. SSRS tai buvo trečios, pagal prestižą, varžybos. Subyrėjus imperijai, tų turnyrų dalyviai žaidžia pirmosiose lentose Airijoje, JAV, Izraelyje, San Marine ir kur tik nori. Didžiausia tarptautinė sėkmė buvo 1993 metų Europos komandinis čempionatas Budapešte, kur Lietuvos rinktinė pasidalino 4-6 vietą. Ten man teko garbė žaisti kartu su A. Keiniu, E. Rozentaliu, Dariumi Ružele. Tikrai reikėtų paminėti, kad A. Butnorius prieš porą metų tapo pasaulio senjorų pasaulio čempionu ir dukart Europos senjorų vicečempionu. Nežinia, ar tai priskirti naujausiems pasiekimams, ar šachmatų istorijai.
*****
Vidmantas Mališauskas gimė 1963 m. rugpjūčio 4 d.
1993 m. tapo tarptautiniu didmeistriu. 2003 ir 2006 m. užėmė pirmąją vietą Lietuvos čempionatuose, 1994, 2002, 2007 ir 2009 m. – antrąją. 1992, 1994, 1996, 1998, 2002, 2006 m. atstovavo Lietuvai šachmatų olimpiadose. Pirmasis jo treneris buvo Valentinas Normantas, vėliau – Emilis Šlekys ir, epizodiškai, Vladas Mikėnas.
