Tai, kad įstoję į Europos Sąjungą turėsime uždaryti dabartinę Ignalinos atominę elektrinę, buvo žinoma jau seniai. Nenumaldomai artėjant vadinamajai “X” valandai, reikėjo tinkamai jai pasiruošti – nutiesti elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją ir pagaliau atsijungti nuo nelemtųjų Volgos kaskadų.
Bet kažkam labai nepatiko, kad tokiu būdu Lietuva įgys realią energetinę (taigi ir politinę) nepriklausomybę nuo Rusijos. Valdžia iki paskutinio momento apsimetinėjo, neva ji yra užsiėmusi kur kas svarbesniais reikalais, ir akivaizdžiai nenoromis atsigręžė į aptariamą problemą tik tada, kai jos sprendimui laiko jau nebeliko. Pagrindinės parlamentinės partijos (kaip kairės, taip ir dešinės) irgi demonstravo šiuo klausimu olimpinę ramybę arba pareikšdavo savo susirūpinimą tik dėl akių.
Suvokdama, su kokiomis liūdnomis pasekmėmis turės susidurti mūsų šalis ir jos gyventojai po 2009 metų gruodžio 31 dienos, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujama Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS) ryžosi inicijuoti privalomąjį referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Buvo tikėtasi, kad, turėdama tautos mandatą, šalies vadovybė turės svarų papildomą argumentą derybose su Europos Sąjunga. Į iniciatyvinę grupę taip pat įsijungė Liberalų sąjūdis, profesinės sąjungos ir pavieniai Tėvynės likimui neabejingi piliečiai. Atrodė, kad ledai pajudėjo. Bet užsimaskavęs daugiaveidis priešininkas pasirodė stipresnis ir šį kartą.
Iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos į iniciatyvinę grupę deleguotos atstovės Dalios Vilimaitės “paaiškinimo” Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui: “Išvykus man komandiruotei į Maskvą 04.05 parašų rinkimo lapai (surašyti 248 lapų numeriai – I. M.), kurie buvo palikti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos būstinėje, dingo, tušti be parašų ir asmens duomenų”.
Nevarginsiu skaitytojo šio teksto vertimu į lietuvių kalbą. Galų gale, visokių nelaimių atsitinka, todėl visai nebūtina įtarinėti D.Vilimaitę, jog ji tuos lapus jau “pilnus su parašais ir asmenų duomenimis” nuvežė kažkam į Maskvą. Kaip ten bebūtų, dokumentų saugojimo tvarka LPSK būstinėje gerokai nustebino, ir ne tiek svarbu, ar juos išsinešė koks nors “valstybininkas”, ar šiaip pro šalį ėjęs valkata.
Įdomu kas kita. LPSK ėmė iš LSDS būstinės parašų rinkimo lapus keliais etapais – iš pradžių 200, vėliau 50 ir galiausiai dar 10 lapų. Visą laiką buvo sakoma, kad parašai sėkmingai renkami, tačiau galop paaiškėjo, kad surinkti tik 23 parašai (dalis jų – be privalomų nurodyti paso numerių). Dar 10 tuščių lapų “profkonfederatai” grąžino, o 248, kaip jau minėjau – kažkokiu paslaptingu būdu pradangino.
Palyginimui – latvių pavyzdys. Ne per seniausiai Latvijos profesinės sąjungos (LBAS) organizavo referendumą dėl to, kad piliečiai turėtų teisę paleisti Seimą ir skelbti pirmalaikius rinkimus, ir, pasirodo, joms pavyko surinkti apie 200 000 reikalingų parašų. Išvada – viskas priklauso nuo pilietinės atsakomybės (arba nuo jos nebuvimo). LPSK neparodė solidarumo, kuris turėtų būti pagrindinis profsąjunginės veiklos principas. Kas kita – švietimo, muitinės ir “Achemos” darbuotojų profesinės sąjungos, taip pat Pensininkų sąjunga “Bočiai”, kurios atsakingai pažiūrėjo į jų prisiimtus įsipareigojimus.
LPSK pavyzdys, deja, nėra vienintelis. Štai dar vienas dokumentas – Kauno rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo ir sporto skyriaus aktas Nr. R4 – 100 (2008. 05. 27), pasirašytas skyriaus vedėjos Irenos Marcinkevičienės, Ūkio poskyrio vyr. specialistės Rasos Zimonienės ir to paties poskyrio vyr. referentės (oho! – I. M.) Tomos Dobrovolskienės: ”Neįvykus referendumui “Dėl pritarimo Ignalinos atominės elektrinės uždarymui” (atkreipkite dėmesį, kaip suformuluotas referendumo tikslas – I. M.), surinkti 13 referendumo lapai su apklausos duomenimis, kuriuose nurodyti fizinių asmenų asmens kodai, buvo sunaikinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymu”. Na, su tokiu įstatymų taikymu esu asmeniškai susidūręs savo buvusioje darbovietėje, bet ir tai visgi nereiškia, kad ir šie “referendumo lapai su apklausos duomenimis” irgi nukeliavo kur nors į Maskvą.
Dėl galimybės prisidėti prie parašų rinkimo referendumo iniciatoriai bandė tartis ir su Kęstučio Juknio vadovaujama “Sandraugos” profesine sąjunga. 2008 metų balandžio 1 dieną LSDS pirmininkas ir referendumo iniciatyvinės grupės koordinatorius A.Akstinavičius buvo gavęs tokio turinio K.Juknio elektroninį laišką: “Informuojame Jus, kad dėl parašų rinkimo (arba nerinkimo) prieš LEO. LT (dar vienas referendumo pavadinimo “variantas” – I. M.) priimsime sprendimą balandžio pabaigoje vyksiančiame Lietuvos profesinės sąjungos “Sandrauga” komiteto posėdyje. Apie priimtą sprendimą informuosime”. Neinformavo, nes tuo metu ponas Juknis turėjo svarbesnių reikalų – vertė savo profsąjungą politine partija. Įdomi tokia partija, ir pavadinimas geras – “Profesinių sąjungų centras”. Dabar rinkėjai tikrai turės iš ko rinktis – yra ir K.Juknio “Centras”, ir A.Paleckio “Frontas”, ir A.Valinsko “Cirkas”.
Pagal šiuo metu galiojantį referendumų įstatymą Seimas, jeigu jis būtų iniciavęs tokį referendumą, galėtų pradėti atitinkamą agitacinę kampaniją. A.Akstinavičius šių metų balandžio 16 dieną kreipėsi viešu laišku su tokiu pasiūlymu į Seimo narius, bet nesulaukė iš jų jokios reakcijos. Maža to, referendumo iniciatyvinė grupė negavo jai pagal įstatymą priklausiusio laiko LRT – 7 valandų radijuje ir tiek pat – televizijoje. Gavo tik po vieną valandą. Šiuo klausimu balandžio 25 dieną buvo kreiptasi į VRK pirmininką Z.Vaigauską, tačiau pastarasis pasiteisino, kad jis nėra gavęs atsakymo į savo paklausimą iš naujojo LRT vadovo A.Siaurusevičiaus (pirmadienį kalbėdamas per radiją VRK pirmininkas melavo, kad referendumo iniciatoriai apskritai nesikreipė į jį su tokiu prašymu).
Teko A.Akstinavičiui gegužės 14 dieną rašyti dar vieną viešą laišką, šįkart Prezidentui, Seimo pirmininkui ir premjerui. Pagaliau šių metų gegužės 232 dieną (taip tekste – I. M.) iniciatyvinės grupės nariai gavo raštą Nr. S – 2008 – 5027, pasirašytą Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo poskyrio vedėjo, pavaduojančio Priėmimo skyriaus vedėją, Petro Marudino (neaišku, kam trukdyti tokius svarbius žmones – galėtų ir Priėmimo poskyrio valytoja pasirašyti). Cituoju: “Pranešame, kad Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavedimu viešas laiškas “Dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo privalomojo referendumo” perduotas VRK pirmininkui Z.Vaigauskui”. Ratas apsisuko.
Ar ne per daug atsitiktinumų ir nesusipratimų vienam konkrečiam atvejui? Ir kokios kontoros seifuose pagaliau atsidūrė “praganyti” ir “sunaikinti” neabejingų piliečių parašai?
