Vilnietė Sabina Barkovskaja kiekvieną dieną skuba į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos ir onkologijos dienos stacionaro skyrių. Ir nors daugelis apie šią vietą net nenorėtų pagalvoti, čia Sabina praleidžia ištisas dienas, padėdama šio skyriaus pacientams.
Ramybėje lašančios akimirkos
Tiems, kurie nėra susidūrę su onkologinėmis ar hematologinėmis ligomis, Sabina paaiškina, kad dienos stacionaras tai nėra visą parą veikianti ligoninė, tai – tik jos nedidelė dalis.
„Čia žmonės ateina susilašinti vaistų, kraujo ir paskirtos chemoterapijos. Jie neguli, nenakvoja ir nevalgo, o ateina numatytai procedūrai.
Per pastaruosius metus labai padaugėjo onkologinių ligonių, todėl dienos stacionaras leidžia ligoniams negulėti visą parą ligoninės palatoje, o tik atvykti susilašinti vaistų, kraujo ir vėl važiuoti gyventi įprasto gyvenimo“, – sako medicinos darbuotoja Sabina.
Per dieną šiame ligoninės skyriuje Vilniuje apsilanko apie 50-80 pacientų, kurių amžius labai įvairus. Čia ateina pacientai, sulaukę vos aštuoniolikos, tačiau daugiau yra vyresnio amžiaus žmonių.
Kaip pasakoja Sabina, hematologijos ir onkologijos skyriaus ligoniams yra paskiriama chemoterapija ar kraujo lašinimas, kurie yra atliekami 8-12 kartų kas tris, keturias savaites. Žinoma, yra atsižvelgiama ar iš viso pacientui yra galima skirti tokį gydymą bei pagal jo būklę yra nustatomas vaistų kiekis. Pacientai čia praleidžia labai skirtingą laiko tarpą. Nors dažniausiai intensyvus gydymas vyksta apie dvejus metus, vis dėlto yra ir tokių pacientų, kurie, skaičiuojant su pertraukomis, čia praleido jau ir penkerius metus ar net dešimtmetį.
Misija – padėti ligoniams
Sabina, baigusi tuometinę Sovietų sąjungoje veikusią medicinos mokyklą, iš pradžių dirbo bendrame hematologijos skyriuje. Moteris prasitaria, kad tuomet jos darbas iš tiesų psichologiškai buvo sunkesnis, nes tekdavo su mirtimi susidurti akis į akį.
Vėliau pabaigusi studijas Klaipėdos universitete ir įsidarbinusi dienos stacionaro skyriuje, moteris su mirtimi tiesiogiai nesusiduria, tačiau atsakingų medicinos darbuotojų pagrindinė užduotis ir yra išvengti pacientų sveikatos pablogėjimo.
Sabinos darbas šiame skyriuje visada prasideda nuo kraujo tyrimų kambario, kuriame yra patikrinama pacientų būklė, nustatoma, koks kiekis vaistų ar kraujo jiems yra reikalingas. Tuomet su kitais medicinos darbuotojais Sabina eina į atskirus erdvius kambarius, kuriuose yra įrengta po keletą atsigulamų kėdžių.
Štai tada ir prasideda visas kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas – padėti kuo lengviau pacientams ištverti paskirtą gydymą.
„Šiame skyriuje gydosi onkologiniai ir hematologiniai pacientai t.y. kitos kraujo ligos, jos retesnės, bet jų taip pat yra nemažai. Daugiausia pacientų serga limfoma, leukemija. Pacientams dažnai reikia ir po gydymo sulašinti kraują“, – pasakoja skyriaus medicinos darbuotoja.
Pykina, vos įžengus
Sabina juokauja, kad čia dirbantys žmonės kartais su šeimos nariais matosi mažiau nei su pacientais, todėl hematologijos ir onkologijos skyriaus ligoniai dienos stacionare su medicinos darbuotojais neretai tampa lyg viena didele šeima.
„Čia ligoniai dažnai susibendrauja, vienas kitam padeda. Būna ir sunkių akimirkų, kai matai, kaip sunku ligoniui, jis vemia. Tuomet išbandome visas prablaškymo priemones: muziką, saldainius, pokalbius. Būna, kad ligoniams nuo to gydymo pykina vos tik įžengus į mūsų skyrių, bet kai po kokių dviejų metų tie patys pacientai atbėga pas mus ir pasako, kad ištekėjo ar laukiasi – jausmas neapsakomas“, – šypteli moteris.
Nors dienos stacionare dienas leidžiantys pacientai siekia kiek įmanoma išlikti pozityvūs, vis dėlto suprantama, kad neretai, kai apleidžia net ir paskutinės jėgos, išlikti linksmos ir geros nuotaikos tiesiog nebeužtenka noro ir energijos.
„Žinoma, būna, kad ir išsilieja pacientai ant mūsų, prie to jau esame įpratusios. O gal ir sakyčiau, kad suprantame, jog tai yra mūsų darbo dalis. Visada stengiuosi pastatyti save į jų padėti, pagalvoju, kad ir aš išliečiau savo emocijas ant šalia pasitaikiusiojo“, – sako pašnekovė.
Tarsi viena didelė šeima
Sabinos manymu, mokėti tvardyti emocijas ir išlikti šalto proto – tai savybės, kurios turėtų būti įgimtos kiekvieno medicinos darbuotojo viduje. Moteris prasitaria, kad per jos darbo istoriją yra buvę atvejų, kai merginos tiesiog išeidavo iš darbo, nes nemokėdavo susitvarkyti su savo jausmais ir išgyvenimais:
„Vieną dieną, atrodo, dirbti iš tiesų yra labai sunku. O jau kitą iš darbo išeini tokios pakylėtos būsenos, jog padėjai žmogui, užkirtai kelią iki reanimacijos ir viskas baigėsi sėkmingai. Dienų būna iš tiesų banguojančių kaip ir kiekviename kitame darbe“.
Pacientai su šio skyriaus darbuotojais iš tiesų susibendrauja labai artimai, žodį „šeima“ ir pati Sabina pokalbio metu pamini ne vieną kartą. Todėl tikriausiai natūralu, kad ir toliau gyvenime jie visi palaiko ryšius.
„Labai smagu, kai pamatai, kad pacientai pasveiko ir grįžo į savo įprastus darbus. Būna, kad paskambina, pasveikina su Medicinos darbuotojų diena, papasakoja apie naują savo gyvenimą. Skaudžiausios akimirkos, kai ragelyje pasigirsta balsas, sakantis, kad netekome žmonos, mamos, tėčio ar vyro“, – pasakoja pašnekovė.
Būna, kad ne tik pacientai, bet ir jų artimieji šiame skyriuje taip įpranta lankytis, jog net po artimojo mirties negali nutraukti čia užsimezgusių ryšių.
„Yra viena moteris, kuri jau palaidojo savo vyrą, jis gydėsi šiame skyriuje, bet ji vis tiek kiekvieną mėnesį mus aplanko. Ji taip priprato pas mus ateiti...“, – priduria Sabina.
Pašaukimas tūno viduje
Pašnekovės paklausus, ar ji nesigaili pasirinkus būtent tokią medicinos kryptį, moteris šypteli, kad tikrai ne, bet patikina, kad visos reikalingos žinios atėjo per ilgus darbo ir praktikos metus:
„Manau, kad kiekvienas atėjęs medicinos darbuotojas turi jau tą pašaukimą turėti savyje. Mūsų darbe yra labai svarbus atidumas – tiek žmogui, tiek dirbant su vaistais. Nesvarbu, pacientų yra daug ar vos keletą – tu visuomet privalai įdurti adatą taip, kaip reikia, tiksliai atmatuoti vaistus, jautriai bendrauti ir skirti visą savo įmanoma dėmesį vienodai visiems pacientams“.
Ir nors Sabina pripažįsta, kad neretai bendrauti tenka daugiau ne su pacientais, o su dėl jų nerimaujančiais giminaičiais, moteris džiaugiasi, jog jos darbas jai suteikia laimę ir pasitenkinimo jausmą.
„Tos akimirkos, kai grįžinėji iš darbo ir mąstai, kad šiandien tu padėjai bent vienam žmogui iš tiesų yra neįkainojamos“, – pokalbio pabaigoje šypteli ji.
