Bankas yra finansų institucija, siekianti pelno, todėl klysta manantieji, jog bankai rinkos sąlygomis sutiks bendradarbiauti, mano Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys Saulius Žilinskas.
Saulius Žilinskas (nuotr. Organizatorių)
„Bankas yra finansų institucija, kuri siekia pelno. Žmonės, visuomenė, įstatymų leidėjai daro esminę klaidą – žiūri į bankus kaip į instituciją, kuri rinkoje bendradarbiauja. Iš tiesų ji tiesiog siekia pelno ir šį norą siekti pelno reikia valdyti. O šito pas mus nėra daroma“, – trečiadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Dar kartą apie bankų problemas Lietuvoje“ sakė Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos valdybos narys.
S. Žilinsko manymu, šiuo metu visuomenė bankams ir nekelia kitų reikalavimų, todėl nugali vienintelis akcininkų keliamas tikslas – uždirbti kuo daugiau pelno.
Verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas teigė manąs, jog bankų veiklos sektoriuje trūksta konkurencijos ir jos kontrolės.
Danas Arlauskas (nuotr. Elta)
„Problema yra ta, kad nėra valdoma konkurencija tarp bankų. Tie, kurie turi atsakyti už bankų sektoriaus sveiką plėtrą, turi užtikrinti tam tikrą konkurencingumą. Kada konkurencijos nėra, atsiranda labai didelis noras pasipinigauti žmonių sąskaita. Pelno norma tampa nekontroliuojama“, – pažymėjo jis.
Bankų klientų asociacijos vadovas Rūtenis Paukštė bankų sektoriuje įžvelgė kitokią problemą – išaugusią jų įtaką formuojant viešąją nuomonę. Tačiau, jo teigimu, tokia praktika nėra paplitusi kaimyninėse šalyse.
Rūtenis Paukštė (nuotr. Elta)
„Mes kartais net ne visai suprantame, kad kiekvieną dieną žiniasklaidoje matome bankų ekspertus. Jie pateikia nuomonę, tačiau iš bankų sektoriaus požiūrio taško – taip ir kuriama Lietuvoje viešoji nuomonė. Bankai pas mus šeimininkauja, jie nesirūpina ir nedirba šalies žmonėms, ekonomikai, o dirba savo pelnui. Šį dalyką reikia stebėti ir pabrėžti“, – antrino S. Žilinskui R. Paukštė.
Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vykdomasis direktorius Kęstutis Kupšys stebėjosi, kodėl norima sulopyti ydingą, jau susiformavusią sistemą, vietoj to, kad būtų ieškoma naujų alternatyvų. Kaip vieną iš jų jis pasiūlė apsvarstyti etinių bankų įkūrimą – tokių pavyzdžių galima rasti ir Vakarų pasaulyje.
Kęstutis Kupšys (nuotr. Elta)
„Įsivaizduokime, jei Lietuvoje atsirastų toks etinis bankas – mes pamatytume, su kokiu džiaugsmu žmonės perneštų savo indėlius ten, kur jiems sielai artima, su kokiu džiaugsmu jie eitų būtent ten imti kreditą net už didesnes palūkanas, nes jie jaustų, kad yra bankai, kurie dirba etiškai. Tai yra mano labai avansu išsakoma mintis, kad mes neįsiveltumėme į problemų lopymą. Galbūt reikia radikalių sprendimų“, – alternatyvų požiūrį diskusijoje išsakė K. Kupšys.
R. Paukštė, antrindamas K. Kupšiui, teigė, jog banko klientai iš tiesų turi jaustis saugiai – tik tokiu būdu bankas galės būti tikras dėl abipusio ilgalaikio bendradarbiavimo užtikrinimo. Jo manymu, didelį vaidmenį čia atlieka ir visuomenės, banko darbuotojų mentalitetas.
„Skandinavijoje klientas jaučiasi pakankamai saugiai. Jie nepradės su savo žmogumi elgtis brutaliai ar grubiai“, – tautų mentalitetų skirtumus įvardijo jis.
Jam pritarė ir K. Kupšys, pabrėždamas, jog „pinigai ne visada laimi“.
„Visuomenės energija gali pakeisti finansinę jėgą. Nereikia didelių pinigų, kad būtų įgyvendinta gera idėja. (...) Mes esame optimistai“, – apie asociaciją „Už sąžiningą bankininkystę“ kalbėjo jis.
S. Žilinskas, nesutikdamas su pastarojo nuomone, pažymėjo, jog su bankais galima kovoti tik teisinėmis priemonėmis, nes visos kitos priemonės tik sąlygos jiems spaudimą.
„Su banku pykstamasi tol, kol susitaikoma, nes kalba eina apie pinigus. Jeigu kažkurioje vietoje bankas mato, kad yra grėsmė pralošti ir nebetekti pinigų, bankas bus visada linkęs taikytis, tik reikia prieiti iki tos grėsmės. Su banku kovojama vienintele – teisine – priemone. Visos kitos priemonės yra bendrinis spaudimas link etikos kodekso, valstybinių institucijų darbo sutvarkymo“, – spaudos konferencijoje sakė jis.
Kalbai pakrypus apie alternatyvias finansų institucijas, diskusijos dalyviai sutarė, jog kol kas geriausias variantas – kredito unijos.
„Man pats geriausias nacionalinės, lietuviškos bankininkystės pavyzdys yra 60 ar 70 lietuviškų kredito unijų, dirbančių lokaliai savo vietovėse ir aptarnaujančių savo miestelių gyventojų interesus. Kas gali būti geriau? Man tai yra labai gražus pavyzdys“, – sakė K. Kupšys.
Jis pažymėjo, jog kredito unijos „jau pradėjo kvėpuoti į nugarą“ bankams, todėl šiems unijų vystymasis nėra parankus.
„Tai yra gera pradžia – čia gyvenu, čia ugdau vaikus, čia saugau pinigus, čia darau verslą. Tuomet tos globalios audros nebėra tokios baisios“, – sakė K. Kupšys.
Jam pritarė ir D. Arlauskas, sakydamas, jog kredito unijų sėkmės priežastis yra ta, kad jos formuoja bendruomenes, ir S. Žilinskas, pripažindamas, jog „iš principo nėra geresnio finansinio instrumento“.
Kiek skeptiškesnio požiūrio laikėsi R. Paukštė, pažymėdamas, jog į kredito unijas Lietuvos bankui reikėtų žiūrėti atsakingiau – tik tokiu atveju jos būtų didelė ir teigiama paspirtis finansų sistemoje.
