Kuo gi jums užsiimti šią savaitę? Jei apvils kino repertuaras, bet jau nepulkit žiūrėti naujametinių koncertų kartojimų: tai renginiai su zombiais ir zombiams skirti.
Šeštadienis
Metai prasidėjo, o mes šimtas dvidešimt pirmą kartą svarstome, kaip čia „Nužudyti Bilą“ (LTV, 23.50 val.), niurname drauge su „Senais bambekliais“ (TV1, 16.00 val.). Dėl Bilo viskas seniai aišku, o „bambekliai“ – su Jacku Lemmonu ir Walteriu Mattheau – nors ši miela komedija irgi ne kartą matyta, rytoj bus pratęsta antra dalimi (tą pačią 16.00 valandą), taigi įmanoma pamatyti iškart visą linksmą dilogiją, kurios dalys viena kitai, kaip paprastai būna, visai nenusileidžia.
Dramą „Tėvai ir sūnūs“ (TV3, 23.00 val.) miniu tik tam, kad nesupainiotumėt su praėjusią savaitę demonstruotu rusų genijaus (?) Aleksandro Sokurovo „Tėvu ir sūnumi“. Rusų artimiausi giminaičiai gal net truputėlį per daug mylėjo vienas kitą, o nusivylęs amerikietis našlys (Jeffas Goldblumas) niekaip neranda bendros kalbos su paaugliu sūnumi. Jų tarpusavio santykiai visai ne idiliški, o nervingi, bet žiūrėti ir vieną, ir kitą filmą, deja, nuobodu.
Na, šiandien bent yra savotiško kuriozo premjera. Per RenTV Baltic – atrodo, pats brangiausias visų laikų Kinijos filmas „Priesaika“ (20.25 val.). Bet tie pinigėliai, panašu, iškeliavo į orą: jau pernykščiame Maskvos festivalyje publika miniomis bėgo iš šio, regis, niekada nesibaigsiančio 2 valandų ir dar 8 minučių filmo, panašiai elgiasi ir kitų kraštų, turėjusių neatsargumą nusipirkti „Priesaiką“, žiūrovai.
Prieš gerą dešimtmetį režisieriaus Cheno Kaige, sukūrusio įsimintinas juostas, ir Lietuvos kinuose rodytas, -- „Sudie, mano sugulove“, „Imperatorius ir žudikas“, pavardė buvo tam tikras kokybės garantas. Šįkart autoriaus, suplakusio epinius senovinių kovų vaizdus ir pasakaitę pradinukams, kurioje veikia negeros fėjos, nebeatpažįsti. Viską gaubia atvirai reklaminis grožis. Galbūt kovotojų ir valdovų kostiumai – ir iš tikro šilko, bet nemokšiškai naudojama kompiuterinė grafika ir tuo verčia suabejoti...
Sekmadienis
Bene turtingiausio repertuaro savaitės diena. Pasitaiko ir klasikos, ir visai naujų, nematytų juostų.
Taip susiklostė situacija, kad šiandien įmanoma pasižiūrėti net du prancūzų garsaus (tik ne Lietuvoje) menininko Alaino Corneau kūrinius. Na, nevisai. Mat lenkų demonstruojamas „Sagano fortas“ (TVP1, 23.00 val.) – antikolonijinė 1984-ųjų drama, kurioje Gerard‘as Depardieu, Catherine Deneuve, Philippe Noiret ir Sophie Marceau veikia 1911 metų Sacharos fone, yra tiek ilgas (3 valandos!), kad į kitą, naują jo filmą „Baimė ir drebulys“ (BTV, 0.45 val.) jau nebesuspėsi. Kokiu tikslu komediją, tegul ir probleminę, BTV nugrūdo į tokį vėlyvą metą, man lieka mįslė.
„Baimė ir drebulys“ – jaunos belgės (ją kurianti Sylvie Testud pelnė gimtąjį „Cezarį“ ir dar Karlovy Varų festivalio prizą) būsena. Atrodo, tik džiaugtis: herojė gavo darbą savo nuo vaikystės dievinamoje Japonijoje. Bet į formalizuotų tradicijų japonų, mandagių šypsenų-kaukių aplinką vakarietė vis dėlto neįsikomponuoja. Kartais tie civilizacijų neatitikimai – labai juokingi, kartais – liūdni, verčiantys karčiai suabejoti globalistų pigiu entuziazmu.
Nemažai stiprių amerikiečių filmų – ir senesnių, ir naujų. Vėl puikusis Milošo Formano „Valmonas“ (TV1000, 19.00 val.) – pagal „Pavojingų ryšių“, ekranizuotų ne kartą, siužetą. Ironiškas anglo Samo Mendeso požiūris į „Amerikos grožybes“ (TV3, 24.00 val.) – jau prabėgo šiek tiek laiko, kad galėtume ir vėl juo žavėtis, savaip vertinti „idealią“ amerikinę šeimą (nepakartojami Kevinas Spacey ir Annette Bening). Romantinės komedijos „Sabrina“ (BTV, 20.15 val.) rimeikas – kiek silpnesnis už originalą, nes ribotų galimybių Juliai Ormond toli iki subtiliosios Audrey Hepburn, o vis dėlto... Ir puiki kriminalinė įtampa, ir komiškai atlaidus šypsnis labai organiškai siejasi Johno Badhamo 1987 metų „Pasaloje“ (LTV, 21.00 val.). Iš naujųjų – rimta Shakespeare‘o „Venecijos pirklio“ (RenTV Baltic, 20.40 val.; kartojama trečiadienį, sausio d., 13.05 val.) ekranizacija su puikia senosios Venecijos atmosfera, giliu, menišku ir prieštaringu žydo palūkininko Šeiloko paveikslu, talentingai sukurtu Alo Pacino.
Nepamanykite, kad „Mulen Ružas“ – ta pati spalvinga postmodernistinė juosta su Nicole Kidman ir Ewanu McGregoru, kurią visi esate matę. Šį kartą tokio pat pavadinimo filmas rodomas su rubrika „Seni geri filmai“ (LTV2, 16.50 val.; kartojama antradienį, sausio 9 d., 16.55 val.). Jis tikrai senas (Anglija, 1952 metai), gero režisieriaus Johno Hustono, bet jo kūryboje stovintis šiek tiek skyriumi, nes biografinio žanro. Mulen Ružo spalvingo siausmo fone piešiama dailininko neūžaugos Henri de Toulouse-Lautreco, aistringais impresionistiniais paveikslais bandžiusio įveikti fizinę negalią, portretas.
Galbūt ši vyriškos prigimties herojaus (Jose Ferreris) tūžminga kova su likimu šiek tiek ir sieja šią juostą su „Asfalto džiunglėmis“, „Siera Madrės lobiais“, „Afrikos karaliene“, kita Hustono klasika. Bet laikas nuo laiko senojo Paryžiaus fone iškylantys melodraminiai „bajopiko“ motyvai, kurie šiam kino menininkui absoliučiai nenatūralūs, verčia ir suabejoti.
Pirmadienis
Aktorių Jeffą Bridgesą mėgstu iš tokių „trenktų“ filmų, kaip „Didysis Lebovskis“ ar „Potvynių žemė“. Šią savaitę galėsim su juo susitikti net keletą kartų.
Trileryje „Arlingtono kelias“ (TV1000, 19.00 val.), Bridgesas, kaip visuomet, neduodamas vienaprasmių atsakymų, kuria dėstytoją, kuriam vaidenasi, kad jo kaimynai – teroristai. Tam būtų motyvų, nes teroristai ką tik nužudė jo žmoną. Paranoja ar įžvalgumas? Gaila, kad filmo režisierius Markas Pellingtonas nėra priaugęs iki su juo dirbančio aktoriaus.
Nors ispanų režisieriaus Carloso Sauros „Bunuelis ir karaliaus Saliamono stalas“ (XXIVilsat ir XXI Mikrovisata, 9.00 ir 17.00 val.) čia jau ne kartą buvo minėtas, cieptelsiu darsyk. Klasikas Saura – tai dramatiškas likimas žmogaus, visą gyvenimą tobulinusio Ezopo kalbą (nes Franco diktatūros, žiaurios cenzūros metais kažką pasakyti atvirai buvo nelengva, o gal ir visai neįmanoma). Šalyje atsiradus laisvei, Saura puolė naujo kelio ieškoti, nes nebuvo pratęs kalbėti tiesiai. Gražus jo šokio filmų ciklas, bet bajopikas apie Goyą – dekoratyvus ir tik tiek. Pabandė grįžti prie ispaniškųjų siurrealizmo šaknų, herojais padarė Luisą Bunuelį, Salvadorą Dali, poetą Lorcą, bet atskirais momentais, kadrais, detalėmis patrauklus „...Saliamono stalas“ tokio įmantraus pavadinimo vis dėlto nėra vertas.
Jei kas matė saikingai sentimentalų britų „Balselį“ (Balticum auksinis, 19.00 val.) – apie merginą, puikiai imituojančią garsių dainininkių balsus bei manierą, gal net pažiūrės darsyk: filme yra kažkokia neaiški patrauklumo mįslė. Užtat, pažindamas tautiečius, patetiškai, kaip į sakralinį dalyką, žvelgiančius į mirtį, labai abejoju, ar jiems patiks nepriklausomo amerikiečių debiutanto Wendello Moriso tragikomedija „Šokis su giltine“ (LTV2, 22.10 val.), rodanti įžūliai linksmą dviejų nepagydomų ligonių savigyną. Mokykitės ponai, vis tiek, išskyrus jus pačius, jums niekas nepadės!
TV1 kanalo „Kino pavasaris“ šiandien atskleidžia originalų kino istorijos puslapį. Gal kas prisimena, kad vienu metu Italijoje buvo išplitusios juostos, ironiškai vadinamos „spageti-vesternais“, savo meniškumu maždaug tokios pačios, kaip VDR pamilti „indėniški“ filmai. Bet 1964 metais režisierius Sergio Leone, ilgus metus dirbęs asistentūroje, pastatė juostą „Už saują dolerių“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.), itališkoje natūroje, tokioje panašioje į Laukinius JAV Vakarus, kone iki tragizmo užaštrino tradicinius vesterno konfliktus, lemties motyvą. Filmas (ir jo tęsiniai – įdomu, ar bus rodomi?) išgarsėjo visame pasaulyje, o apie italų vesternus ėmė rašyti rimti kritikai, leisti knygas.
„Už saują dolerių“ pažymėtinas dar ir dėl to, kad Leone pasikvietė pagrindiniam vaidmeniui žmogų iš „tikros“ Amerikos. Iki tol Clintas Eastwoodas Holivude turėjo tik antraplanio aktoriaus reputaciją, o šiandien jis, kaip puikiai žinote, - gyvas klasikas.
Antradienis
Ir vėl – Takeshi Kitano kriminalinė (jakudzos) drama apie jo paties ir vaidinamo personažo vojažą į Ameriką, broliuko gelbėti – „Brolis“ (TV1, 21.00 val.). Panašu, kad japonų metras buvo susitikęs (o gal astrale?) su rusu Aleksejum Balabanovu, pastačiusiu analogiškos siužeto schemos ir nelabai besiskiriančio pavadinimo juostą „Brolis 2“. Juk abu filmai - kaip dvyniai ir tų pačių 2000 metų.
Visai bestuburis ciklas „Žaviosios kino žvaigždės“ (LTV2, 20.30 val.) nori mane supažindinti net su ne kino, o prancūzų televizijos aktoriuke Cyrielle Claire, bet visai nesu įsitikinęs, kad aš taip labai to geidžiu.
Naujoji Williamo Thakeray „Tuštybės mugės“ ekranizacija (BalticumTV, 21.00 val.) verčia dėtis psichoanalitiko gobtuvą ir spėlioti, ar pagrindinis motyvas kurti šią juostą nebuvo režisierės Miros Nair indų tautybė. Kolonizuotųjų palikuonė, na, dabar tai ji parodys tai anglų aristokratijai! Deja, filmas – tiesiog kostiuminis, o pats rašytojas, kad ir britas, „parodė“ daug daugiau.
Visa tai mūsų TV ekranuose jau pabuvo, ir ne kartą. Nebuvo, atrodo, tik baltarusių (dabar dirbančio Maskvoje) režisieriaus Valerijaus Rubinčiko 2002 metų juostos „Kinas apie kiną“ (5 kanalas, 19.30 val., kitądien, 15.55 val ir penktadienį, 22.50 val. – tik nepagalvokit, kad tai trys serijos). Nors režisierius turėjo poetiško meistro aurą, šis pavadinimas skamba kaip kokio užsakovinio filmo. Išties, ekrane filmuojamas trileris, paskui virstantis melodrama, įmetama po žiupsnelį išbandytų prieskonių - jausmų, nervų, ironijos. Pastaroji labiausiai atitenka šių dienų prodiuseriui (gerai jį suvaidino Fiodoras Bondarčiukas) – mat ano, sovietinio kirpimo Rubinčikas labiausiai ir neapkenčia šios nežinia iš kur atsiradusios profesijos. Žiūrėti galima, nors pamažu svyruoja ir trupa ne tik tas pagal siužetą filmuojamas kinas, bet ir pats „Kinas apie kiną“. Tokių filmų – apstu visose pasaulio kinematografijose, bet „8 ½“ taip vienas ir lieka.
Trečiadienis
Katino dienos, atrodo, pasibaigė. Kai trečiadienio laukdavai kaip dienos, čekų klasikiniais (ir labai įvairiais) filmais prašviesindavusiais nykoką savaitę, šįkart pamatysime tik banalią socialinę kriminalinę anglų dramą „Purvini gražūs dalykai“ (LTV, 23.10 val; kartojama per LTV2 kitadien, 22.10 val.), kuri nebent raiškesne detale kita skirsis iš visai „neelitinio“ srauto. Stephenas Frearsas išgarsėjo tėvynėje socialine „Mano gražiąja skalbykla“, sublizgėjo Amerikoje „Pavojingų ryšių“ versija, bet visai sužlugo „Hai-Lo šalimi“, kad grįžtų namo ir vėl socialiniais metodais įrodinėtų tiesą, turbūt tinkančią kiekvienai nūdienos ir praeities šaliai: po gražių dalykų plonyte plėvele slepiasi kosminės nešvarumų erdvės.
Toks ir dabarties Londonas, užplūstas nelegalių ir jau turinčių pasą imigrantų. Neturintys pardavinėja savo inkstus, kaip juodaakė turkė (Audrey Tautou), o tie, kuriems pavyko menkiau, pripildo niekšų kišenes stambiomis sumomis už dar puikiai funkcionuojančią, bet jau išpjautą širdį. Filme jaučiamas prigimtinių vakariečių siaubas prieš imigrantų bangą, nors nieko naujo pastarųjų metų kine šia prasme jis ir neatveria. Tiesiog taip jau yra...
Dėl dviejų garsių pavardžių, o dar ir dėl jūrinio nuotykių žanro, kurim esu neabejingas nuo vaikystės, paminėsiu ir „Baltąjį škvalą“ (TV1000, 19.00 val.). Pirmoji – tai pirmadienį „Arlingtono kelyje“ jau matytas aktorius Jeffas Bridgesas, gal pirmąkart gyvenime kuriantis brigantinos kapitoną, nes šiaip jau yra linkęs daugiau vaidinti ironiškus autsaiderius. Efektingą kelionės aplink pasaulį reginį kuria gabusis iš broliukų režisierių Scottų – Ridley. Pastaruoju metu jis vėl nepaprastai produktyvus, net Lietuvos kino teatrai išvien maitina naujais R.Scotto darbais: novele almanache „Visi nepastebėti vaikai“, kryžiaus žygių epu „Dangaus karalystė“ (čia jums, mielieji, ne kinų „Priesaika“), šiuolaikine komedija „Geri metai“. O 1996 metų „Baltasis škvalas“ gal nėra iš pačių reikšmingiausių menininko darbų, bet jis irgi – savo vietoje.
Ketvirtadienis
Prisimenu, esu šiuose puslapiuose minėjęs aktoriaus Timo Robbinso režisuotą 1999 metų juostą „Lopšys įsisups“ (LNK, Snobo naktis, 22.40 val.). Bet – vis žodžiu dviem, dažniausiai per Emily Watson kuriamos bedarbės aktorės personažą. O juk ekrane yra ir reikšmingesnių, apskritai tas ekranas – tiesiog tirštas nuo realiai egzistavusių ir autoriaus išgalvotų žmonių, tokių, kurie tuo metu tik galėjo gyventi.
Matyt, nemačiusius reikia įspėti iš karto: „Lopšys įsisups“ gali būti įdomus tik tai publikai, kuri šiek tiek jau pažįsta pasaulio ir kultūros istoriją, kuriai gali būti įdomus valdžios ir meno tarpusavio santykis. Ekrane kruopščiai atkuriami Amerikos 1936 metai, bet tai joks pramoginis „retro“.
Pasibaigus Didžiajai Depresijai valdžia kuria įvairiausias realias atsigaivinimo programas, prezidentui Roozeveltui vadovaujant, įsteigiama net Federalinio teatro draugija, nes šalyje apstu alkanų, kilometrinėse eilėse stoviniuojančių, kaip E.Watson, šouverslo atstovų. Niekam nežinomas jaunutis režisierius Orsonas Wellesas (Agnus Macfadyenas) statys avangardinį miuziklą apie plieno lydytojus ir prostitutes, o filmo antraplanių personažų minioje jau šmėkščioja jo būsimo kino šedevro, po 5 metų pasirodysiančio „Piliečio Keino“ prototipai Williamas Hearstas ir jo draugužė Marion Davis (apie tai neužsimenama, nes „Lopšys įsisups“ – ne švietėjiška „Discovery“ programa; kai panašias detales neblogai žinai pats, tuomet ir filmas suskamba visai kitaip). Multimilijonierius Nelsonas Rockfeleris (Johnas Cusackas; beje, filme vaidina ir jo sesuo) pakviečia kairijį menininką monumentalistą Diegą Riverą (Rubenas Bladesas) ištapyti jo rūmų vestibiulį, bet užprotestuoja, kai tarp žymių amžiaus personų ten pasirodo meksikietį keistai primenantis Leninas. Net sunku teigti, ar įdomesni tie personažai, turintys realius prototipus, ar pramanyti, kaip lėlininkas pilvakalbys (visų lietuvių žiūrovių numylėtinis Billas Murray). Bet meninės ir politinės aistros banguoja, primindamos, kad kažkur, už vandenų, jau įsitvirtino bloga lemiančios XX amžiaus figūros – Hitleris, Mussolini, Stalinas...
Apskritai šiandienos repertuaras mažumą įvairesnis. Galima vėl spoksoti į mįslingą (jeigu ne manieringą) Honkongo skaičių variaciją „2046“ (TV1000, 19.00 val.), rasti dar kokią vieną įmanomą – nes žavus Wong Kar-wai filmas jomis tiesiog knibžda – įvykių, jausmų, permainų traktuotę. Profesionalus veiksmo šlageris su Wesley Snipesu ir oro teroristais „57 keleivis“ (TV1, 21.00 val. ir kitądien, 16.15 val.), štai kad tik jau toks antrinis... Trečią kartą per šią savaitę regime Jeffą Bridgesą -- šįsyk tragikomedijoje apie žirgų lenktynių maniakus „Simpatikas“ (BalticumTV, 21.00 val.) jis kuria ekscentrišką milijonierių, nors jam visai tiktų ir alkoholiko, kurį suvaidino Nickas Nolte, vaidmuo.
Net iš Eldaro Riazanovo gausių kūrinių rodoma visai ne sintetinė „Karnavalo naktis-2“, o protingiausias jo filmas „Saugokis automobilio“ (BTV, 21.15 val. ir kitądien, 10.40 val.), kurio humoras (ir Inokentijaus Smoktunovskio herojus) -- liūdnas liūdnas, ne vieną žiūrovą sutrikdęs dar 1966-aisiais: koks čia per socializmas, jeigu socialinę teisybę tenka atstatinėti romantiškam vienišiui, automobilių vagiui?
Penktadienis
Atrodė, prisiekęs prancūzų modernistas Alainas Resnais pradėjo karjerą trankiai diskutuotais filosofiniais kūriniais („Hirosima, meno meilė“, „Praėjusią vasarą Marienbade“). Paskutinysis iš šios serijos vadinosi „Apvaizda“ (1977), ir tai buvo visai logiškas raidos fragmento finalas. Dabar nesenstantis Resnais jau daug metų užsiiminėja charakteringais prancūziškais „retro“ opusais, ieško teatro ir kino sąsajų, bando reanimuoti ir išsaugoti ne tik lengvapėdiškus žanrus, bet ir pačią jų klestėjimo atmosferą. Tokie jo filmai Melo“, „Rūkyti/Nerūkyti“, „Kelios senos dainelės“, toks ir beveik naujausias (2003), nors mūsų TV ekranuose jau spėjęs pabuvoti, - „Tik ne į lūpas“ (RenTV Baltic, 13.05 val.).
Čia, vaidinant tiems patiems režisieriaus pamėgtiems aktoriams Sabine Azema, Pierre‘ui Arditi ir kitiems, su smulkmenomis atkuriamas 1925 metais labai populiarus bulvarinis to paties pavadinimo vodevilis.
Tik nesusidarykit, prašau, klaidingo vaizdo: kūrė rimtą kiną, nupuolė į pramogą. A.Resnais puikiai suprato, kad po „Apvaizdos“ tiesiog privalu nusileisti į nuodėmingąją žemę, kitaip užsikonservuos, pervertins pats save, kaip tai jau būna tarp gabių žmonių. Be to, jo „bulvariškasis“ ciklas reikalauja didelės žiūrovo kultūros, augina ją, išsaugodamas visą beužmirštamą tautinės kultūros klodą. Radikalus intelektualas, atkartodamas operetę su dvejomis vedybomis, tuo pačiu artina mus prie Raymond‘o Queneau ir Boriso Viano absurdo, o jo naudojama muzika ir tekstai polifoniški. Keistas atvejis, kuriame įvairūs žmonės įžvelgs visai skirtingus filmus.
Be pakartojimų, šiandien nieko įdomesnio nebepastebiu. Šlageris „Sąmokslo teorija“(LNK, 21.00 val.) sukurtas dar tuomet, kai Melas Gibsonas nevaizdavo žmonijos ir civilizacijų gelbėtojo. Ne, jis čia – tiesiog mielas šizofrenikas, apimtas ne tik simpatijos Juliai Roberts, bet ir įvairių politinių sąmokslų numanymo. Jo ir Resnais kelias – diametraliai priešingas: visai nenustebsiu, jei kitas Gibsono filmas irgi vadinsis „Apvaizda“, o jis, aišku, vaidins ir pagrindinę rolę. Jau liktų tiesiog genialiu šizofreniku.
